Šėrimas Straipsniai

Kukurūzų auginimas. Ar mokame juos auginti?

kukurūzų auginimas

Kukurūzai yra vieni seniausiai auginamų grūdinių augalų. Jie naudojami maisto ir pramonės produktams gaminti, o dažniausiai auginami gyvuliams šerti. Nemažai kukurūzų auginama dėl grūdų. Jie visiškai subręsta ne anksčiau, kai pagelsta lapai.

Dirvožemis ir sėja

Literatūroje nurodama, kad kukurūzai gerai auga derlingose dirvose: priesmėliuose, lengvuose ir vidutiniuose priemoliuose. Šiems augalams netinka rūgščios ir per drėgnos dirvos, taip pat laukai, kuriuose gruntiniai vandenys negiliai (60–80 cm gylyje). Kukurūzai jautrūs dirvožemio aeracijai – suspaustuose, beoriuose, vandens spaudimą patiriančiuose plotuose augalai nyksta.

Kukurūzai nėra labai jautrūs atsėliavimui. Juos galima ilgai auginti tame pačiame lauke. Tačiau taip auginant reikia patenkinti maisto medžiagų poreikį ir užtikrinti tinkamą apsaugą nuo piktžolių. Monokultūrinio auginimo pabaigą gali lemti lapgraužių atsiradimas.

Sėjos tankis parenkamas priklausomai nuo kukurūzų veislės, auginimo tikslo, dirvos drėgmės, sėjos laiko. Ankstyva sėja ir pakankamas vandens kiekis dirvoje sudaro sąlygas didesniam kukurūzų derliui. Priklausomai nuo dirvos tipo, būklės, temperatūros, sėklų rūšies, jų įterpimo gylis gali būti nuo 3 iki 6 cm. Priemolio dirvose kukurūzai sėjami 3–5, o priesmėlio 5–6 cm gyliu. Esant vėsesniems orams, kukurūzų nereikėtų sėti per giliai. Tada optimalus sėjos gylis turėtų būti 3–5 cm. Tik orams ir dirvai visiškai įšilus, kukurūzus galima sėti 5–6 cm gyliu. Jeigu trūksta drėgmės, rekomenduojama sėti 1–2 cm giliau. Dažniausiai sėjama 75 cm tarpueiliais, maždaug 15–20 cm atstumu eilutėse.

Kukurūzų veislės

Kukurūzų hibridai yra specializuoti ir suskirstyti į tris grupes: grūdams, silosui ir energetinėms reikmėms.

Pagal vegetacijos trukmę kukurūzų veislėms suteikiamas FAO skaičius: 160–190 reiškia ankstyvąsias, 190–210 – vidutinio ankstyvumo, o daugiau negu 210 – vėlyvąsias veisles.

Kukurūzų tręšimas

Norint parinkti ir įdiegti efektyvią tręšimo technologiją, reikalinga praktinė, mokslinė trąšų naudojimo patirtis bei ekonominis tręšimo įvertinimas. Trąšų efektyvumas tiesiogiai priklauso nuo kukurūzų sėjos laiko, dirvos savybių, derinio su organinėmis trąšomis, augalų apsaugos priemonių.

Augalui vystantis, vienai tonai augalo masės reikia 28 kg azoto, 11 kg fosforo, 30 kg kalio, 8 kg kalcio, 5,5 kg cinko, 3 kg magnio. Norint užauginti 10 t/ha kukurūzų grūdų, hektarui pasėlių reikės 120–180 kg N, 60–100 kg P2O5, 120–180 kg K2O ir mikroelementų.

Siloso gamybai skirtų kukurūzų tręšimo normos turėtų būti: N 135–150 kg, P2O5 40–60 kg, K2O 75–100 kg. Fosforo ir kalio trąšomis (trąšų formos turi tik nežymią įtaką) tręšiama prieš kukurūzų sėją, o 70 proc. azoto – iki sėjos ir 30 proc., kukurūzams užauginus 3–4 lapelius.

Optimalų tręšimą reikia nustatyti remiantis dirvožemio tyrimais, kuriuos rekomenduojama atlikti kas 3 metus.

Piktžolių kontrolė

Kukurūzai yra piktžolėms vieni jautriausių žemės ūkio augalų, ypač pirmąsias 14 d. po sudygimo. Pasėliuose auga įvairios piktžolės. Literatūroje nurodoma, kad derlių labiausiai mažina baltosios balandos (Chenopodium album), šerytės (Setaria viridis), rietmenės (Echinochloa cruss-galli) ir paprastieji varpučiai (Elytrigia repens). Pastarieji yra vieni sunkiausiai naikinamų kukurūzų pasėliuose.

Varpučių augimą labai skatina trumpaamžių piktžolių išnaikinimas. Jie plinta minimaliai dirbant dirvą, neskutant ražienų. Šių piktžolių plitimą skatina gausus tręšimas, ypač azoto trąšomis. Varpučiai mėgsta nerūgščias, turtingas maisto medžiagų dirvas. Juos geriausiai naikinti rudenį. Jei kukurūzų pasėlyje yra varpučių, reikėtų purkšti sulfuronų grupės herbicidais.

Registruoti keli: rimsulfuronas (Titus 25 DF), nikosulfuronas (Milagro 4 OD, Milagro Extra 6 OD, Fornet 4 OD, Fornet 6 OD, Samson 4 OD, Samson 6 OD) ar foramsulfurono ir metiljodosulfurono gamyklinis mišinys (Maister OD, Maister WG). Šios grupės herbicidai naikina ne tik varpučius. Jie išnaikina progailius (Anagallis arvensis), žliūges (Stellaria media), lipikus (Galium aparine), dirvines mėtas (Mentha arvensis), pelkines notras (Stachys palustris). Ne per vėlai išpurkšti, gerai naikina ir baltąsias balandas, šiurkščiuosius burnočius, kitas piktžoles. Pavėlavus nupurkšti, balandos paauga, tada šios grupės herbicidai būna nepakankamai veiksmingi.

Kartais neišvengiamai kukurūzų pasėlius herbicidais tenka purkšti du kartus. Pirmąjį kartą kukurūzai purškiami, kai jie turi 3–4 lapelius, antrąjį – po dviejų savaičių. Priklausomai nuo piktžolių rūšinės sudėties, pirmajam purškimui galėtų būti naudojami sulfonilurėjos grupės, o antrajam – 2,4 D grupės herbicidai.

Ligos, kenkėjai

Augintojai pagrindinį dėmesį kreipia į kukurūzų veisles, tręšimą ir apsaugą nuo piktžolių. Kukurūzų ligos gali stipriai sumažinti ir pabloginti derliaus bei iš jo gaminamo pašaro kokybę. Labai gerai kukurūzus apsaugoti nuo ligų gali žinomas strobilurinų grupės fungicidas Opera N.

Tai pirmasis fungicidas Lietuvoje, registruotas kukurūzams nuo ligų apsaugoti. Jis apsaugo nuo pagrindinių, pastaruoju metu itin sparčiai plintančių kukurūzų grybinių ligų – fuzariozių (Fusarium spp.), degulių (Kabatiella zeae), dryžligės (Sethosphaeria turcica). Purškiamas vieną kartą, pasirodžius pirmiesiems ligos požymiams, arba profilaktiškai nuo antrojo bamblio tarpsnio iki žiedyno susidarymo pradžios, kai stiebo viršūnėje pasirodo šluotelė (BBCH 32–51).

Pagrindiniai kukurūzų kenkėjai Lietuvoje yra spragšių (Agriotes spp.) ir grambuolių (Melolontha spp.) lervos, švedinės muselės (Oscinella frit), vakariniai lapgraužiai (Diabrotica virgifera) ir kukurūzų ugniukai (Ostrinia nubilalis).

Spragšių ir grambuolių lervos didžiausią žalą padaro daigų tarpsniu išretindami pasėlį. Vėliau minta kukurūzų šaknimis ir stiebo pagrindu. Intensyvus žemės dirbimas mažina spragšių ir kitų lervų gausumą dirvoje.

Atskridusios į lauką švedinės muselės kiaušinėlius padeda prie augalo pagrindo. Po 3–4 d. išsiritusios lervos įsigraužia į daigo stiebelius ir jais misdamos sunaikina augimo kūgelius. Intensyviai dirbant žemę, muselių labai sumažėja, o sėjant beicuotas sėklas šių kenkėjų žalos išvengiama.

Vakarinių lapgraužių suaugėliai neplinta su kukurūzų sėklomis ar grūdais. Jei yra pakankamai maisto, suaugėliai gali nuskristi 25 km ir dar toliau. Kukurūzų kaip monokultūros auginimas, kai netaikoma sėjomaina, taip pat daro įtakos kenkėjų plitimui. Jie suardo visą šaknų sistemą, todėl lietingu ir vėjuotu oru pasėlis išgula. Literatūroje nurodoma, kad šie kenkėjai plinta labai greitai, o jiems išplitus galimi labai dideli derliaus nuostoliai. Lietuvoje kol kas šie kenkėjai dar neaptikti, bet būtina stebėti pasėlius, o pastebėjus nedelsiant informuoti savo rajono LŽŪKT biuro augalininkystės konsultantą.

Nuo kukurūzų ugniukų Lietuvoje registruotas vienintelis insekticidas – Proteus OD. Jis naudojamas pasirodžius pirmiesiems kenkėjams arba ant augalų pastebėjus pirmuosius pažeidimus.

Derliaus nuėmimas

Kada geriausiai nuimti kukurūzus grūdams, priklauso nuo kukurūzų veislės, meteorologinių sąlygų ir augalų agrotechnikos. Lietuvoje kukurūzų burbuolės nuimamos spalio viduryje, o esant nepalankioms meteorologinėms sąlygoms – mėnesio gale.

Dauguma mokslininkų teigia, kad kukurūzų grūdų brandą rodo grūdo prisegimo prie burbuolės gale esanti juoda dėmė. Kai ji atsiranda, grūdai dar kelias dienas kaupia maisto medžiagas. Juoda dėmė primena, kad laikas ruoštis kukurūzų burbuoles nuimti. Tiksliausiai numatyti kukurūzų burbuolių nuėmimo pradžią galima nustačius grūdų drėgnumą. Jam sumažėjus iki 35 proc., grūdai maisto medžiagų nebekaupia – laikas pradėti burbuoles kulti.

Literatūroje rašoma, kad kukurūzai silosui nuimami dar žali. Iš jų gaminamas vadinamasis CCM – maltų burbuolių pašaras, kuris ypač tinka galvijams ir kiaulėms šerti. Pjaunami tada, kai jų grūdai pasiekia vėlyvąją brandą – šios brandos kukurūzų grūdų pieno linija nusileidžia iki 1/3 grūdo (nuo grūdo prisitvirtinimo prie šerdies).

Šios stadijos kukurūzų maistingumas yra didžiausias – silosuojamoje masėje būna 30 proc. ir daugiau sausųjų medžiagų. Kai kukurūzų grūdo pagrindas pajuosta (atsiranda juoda juostelė), jie būna pasiekę visiškos brandos stadiją. Šios stadijos kukurūzai būna sausi, jų lapuose gerokai sumažėja maisto medžiagų, todėl siloso kokybė būna blogesnė.

Sėjos paslaugos: https://agrorangovai.lt/sejos-paslaugos-seja

Parengė Akvilė PETRAUSKAITĖ, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos  Jonavos r. biuro augalininkystės konsultantė