Dirbdama fermose konsultante susiduriu su situacija, kai melžėjos dėl informacijos trūkumo daro klaidas melžimo proceso metu ir taip nesąmoningai žaloja karves. Šį kartą pasidalinsiu savo žiniomis apie karvių permelžimą ir taip vadinamą „melžimo aparato tempimą žemyn“, kai melžėja nori išmelžti iki paskutinio pieno lašo.
Problema yra tame, kad melžėjos mano pateiktą informaciją ir patarimus priima pažodžiui, jei aš sakau, kad karvę reikia išmelžti iki galo, tai melžėja taip ir elgiasi. Ji melžimo aparate nustato rankinio stabdymo funkciją ir vieną karvę melžia 15-20 minučių, vėliau melžimo aparatą tampo į šonus, kad tik karvės tešmenyje neliktų nė lašelio. Tokios permelžiamos karvės nusilpsta ir greitai atsiduria mėsos kombinate.
Norint, kad karvė būtų sveika, ilgai gyventų ir neštų ilgalaikį pelną, reikia į ją žiūrėti kaip į gyvą organizmą, turintį savo poreikių, o ne kaip į „pieno gamybos mašiną“. Žinoma, karvę reikia išmelžti iki galo, kad tešmenyje būtų vietos kito ciklo pieno gamybai, tačiau melžimo aparato tempimas žemyn melžimo metu yra labai žalingas dėl pieno kanalų pertempimo.
Tokiu atveju pieno kanalas išsitempia ir susiaurėja, o karvė daug lėčiau atiduoda pieną. Užtenka dviejų – trijų melžimo aparato timptelėjimų žemyn, kad būtų pakenkta spenių pieno kanalui. To pasekoje speniai po melžimo nevisiškai užsidaro, todėl labai padidėja tikimybė, kad nešvarumai, mikroorganizmai ir bakterijos pateks į spenių vidų ir sukels mastitą.
Reikia pridurti ir tai, kad melžimo aparato, kuris veikia vakuumo principu, tempimas žemyn yra skausmingas karvei, o ji jausdama skausmą neatiduoda viso pieno ir gali imti baimintis eiti į melžimo aikštelę. Melžėjai gali tekti imtis fizinių priemonių (mušimo). Kai karvė jaučia baimę ir fizinio skausmo grėsmę, jos organizme išsiskiria adrenalinas, pastarasis sustabdo oksitocino išsiskyrimą 20-30 minučių, taip pieno atidavimo procesas užsitęsia. Vėliau karvė bijodama melžimo ima numetinėti melžimo aparatą.
Dėl netinkamo melžimo, patekus į spenius bakterijoms ir mikroorganizmams, karvė dažnai ima sirgti mastitu ir mes priversti ją išbrokuoti. Visa kaltė verčiama karvei, nors šiuo atveju karvės ligų, jos baimių ir fizinės prievartos buvo galima išvengti, jei melžėjos ir atsakingi darbuotojai žinotų galimas savo klaidas.
Kad ūkis išvengtų tokių finansinių nuostolių – karvę reikia melžti „su protu“. Jei pastebėjote, kad kažkuriame tešmens ketvirtyje dar liko pieno, uždenkite kitus melžiklius ir melžkite tik tą tešmens ketvirtį, taip pat atlikite tešmens masažą. O rankinio sustabdymo mygtuką naudokite tik kraštutiniu atveju. Nutraukti melžimą rekomenduoju, kai iš vieno ketvirčio melžiama 50 ml/min. arba 200 ml/min. iš tešmens. Geriau kelis kartus prieikite prie karvės, kad įsitikintumėte, jog visi speniai tušti, negu naudokite rankinį stop mygtuką taip kankindami karvę.
Šie mano patarimai naudingi ne tik melžėjoms. Fermos vedėja ir veterinarijos gydytojas taip pat turi sekti, ar melžėjos teisingai melžia, kad kuo mažiau būtų pakenkta karvės sveikatai. Jei melžėjos jaučia kontrolę, jos ima atsakingiau dirbti, jei kontrolės nėra, tai darbo kaip, ką ir kada nori. Juk melžimas yra pats svarbiausias fermos ekonominio gyvybingumo faktorius. Netinkamas, nepatikimas melžimas, kaip išdėsčiau šiame straipsnelyje, sukelia finansinius nuostolius. Šį faktą gerai turi įsisąmoninti visi: nuo fermos vadovo iki melžėjos.
Daugiau straipsnių apie pieno ūkio valdymą rasite čia.
