Avių, ožkų šėrimas ir laikymas

gražūs eriukaiPopuliarėja pieninių avių veislių auginimas, tačiau mėsinė ekologinė avininkystė – vis dar perspektyviausia gyvulininkystės šaka, kadangi visame pasaulyje labiausiai vertinama jaunų ėriukų mėsa, išauginta ekologiniuose ūkiuose. Ekologinių ūkių ūkininkams gerai būtų auginti vietines Lietuvos juodgalvių veislės avis, kadangi jos ne tokios reiklios šėrimo ir laikymo sąlygoms.

Avių ir ožkų šėrimas. Tai greitai bręstantys gyvuliai, nereiklūs laikymo ir šėrimo sąlygoms. Avys – vienos iš tinkamiausių gyvūnų laikyti ekologiniame ūkyje, nes jos gali nukąsti pačią trumpiausią žolę, paliktą kitų gyvulių. Pageidautina, kad ganyklose būtų apie 30% ankštinių žolių (dobilų, esparcetų, garždenių ir kt.). Tai labai aktualu ekologiniuose ūkiuose, kuriuose ankštiniai augalai naudojami azoto atsargoms papildyti. Vasarą pagrindinis avių pašaras yra žolė, kurios avys suėda 6-8 kg. Gerose ganyklose ganant avis, koncentratai duodami tik ėriukams ir veisliniams avinams (kergimo metu). Suaugusioms avims pakanka ganyklų žolės. Žiemą pagrindinis pašaras yra šienas, kurio jos suėda po 0,5-1 kg. Avys noriai ėda šienainį, silosą (2-3 kg per parą), pašarinius, puscukrinius ir cukrinius runkelius (1-1,5 kg per parą), morkas, kopūstus, griežčius, o penimos – bulves. Lapkričio – kovo mėnesiais avims patartina duoti eglių ir pušų spyglių, kurie pagerina apetitą ir aprūpina organizmą karotinu. Koncentruotų pašarų (ruginių, kvietinių, miežinių, avižinių miltų) avims reikėtų duoti po 0,2-0,5 kg per parą. Į miltus iki 20% reikia pridėti baltyminių vitaminų mineralinių priedų. Ekologinės gamybos ūkiuose auginamoms avims sertifikuotą vitamininį – mineralinį papildą AV-2E gamina UAB Ukmergės biofabrikas.

Avis būtina aprūpinti vandeniu. Per dieną jos išgeria 3-5 litrus vandens, o žindomos – dar daugiau. Avys girdomos švariu vandentiekio/šulinio vandeniu vėsiomis dienomis – vieną kartą, karštomis – du – tris kartus.

Ožkų maisto poreikis priklauso nuo jų amžiaus, lyties, svorio, fiziologinės būklės ir pieningumo. Ožkoms reikėtų duoti tokius pašarus, kuriuose koncentratai sudarytų 19-20%, šienas – 20-30%, medžių šakelės – 5-10%, šakniavaisiai – 5-7%, žolė – 30-40%. Ypatingai gerai turėtų būti subalansuoti augančių ožkiukų, veislinių ožkų (kergimo sezono metu) ir ožkavedžių (antroje ožkingumo pusėje ir laktacijos pradžioje) racionai. Ožkų pieningumas bus didesnis, jei jos bus šeriamos moliūgais, aguročiais, topinambais, kritusiais obuoliais, joms bus duodama dilgėlių, kmynų. Ekologinės gamybos ūkyje avinukai ir ožkiukai žindomi natūraliu pienu ne trumpiau kaip 45 dienas, todėl atjunkomi 7-tą savaitę.

Avių ir ožkų laikymas. Avims ir ožkoms laikyti nereikalingos sudėtingos ir brangios patalpos. Joms galima pritaikyti senus pastatus – buvusias karvides, kiaulides. Netinka gelžbetoninės konstrukcijos, nes ant jų laikosi drėgmė. Avys laikomos garduose: viename garde galima laikyti iki 30 avių. Gardų pertvaros gali būti ir medinės, ir metalinės. Vienam gyvuliui tvarte reikia 1,5-2,5 m2 grindų ploto (didesnis plotas reikalingas, kai avis ėriuojasi žiemą). Ėdžias geriausia įrengti prie tako. Prie tvartų turi būti įrengti diendaržiai, kurių plotas priklauso nuo avių skaičiaus garde. Ganyklose įrengiamos uždaro ir atviro tipo pašiūrės avims pasislėpti nuo lietaus, darganos ar karštų saulės spindulių. Avių negalima ganyti šlapiuose ir užliejamose pievose, nes taip laikomos jos gali susirgti fasciolioze – helmintine liga. Ganyklose ganomų ožkų pienas yra skanesnis. Ožkos gali ganytis stačiuose šlaituose, pagrioviuose. Ožkos yra labai nereiklios skirtingoms aplinkoms sąlygoms, gerai prisitaiko prie įvairių klimato pokyčių. Jei ganyklos toli nuo namų, ožkas galima laikyti tvarte, įrengiant diendaržį, kad gyvuliai galėtų laisvai judėti. Ožkas geriausia laikyti kelias, nes jos nemėgsta vienatvės.

Daugiau straipsnių apie šėrimą rasite čia.

Daugiau straipsnių apie pieno ūkio valdymą rasite čia.

Daugiau apie prieauglio laikymą rasite čia.

Parengė dr. I. Stuogė (Skurdenienė).

Gyvulininkystės žinynas, LSMU Gyvulininkystės institutas.

Dalinkis:
Dr. Ina Stuogė (Skurdenienė)

Apie Dr. Ina Stuogė (Skurdenienė)

Išsilavinimas: nuo 1993 m. biomedicinos mokslų daktarė.

Patirtis:  mokslas, mokymas, konsultavimas.

Mokslo institucija: Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės institutas.

Gyvūnų mokslo srities mokslinis darbas. Žemės ūkio gyvūnų ir pašarų higiena, sveikatingumas, gerovė, elgsena, laikymo  technologijos, gyvulininkystės ekologija ir agrarinė aplinkosauga  gyvulininkystėje, gero ūkininkavimo praktika.

Pareigos: Ekologijos skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja.

Susiję straipsniai

Comments are closed.