Pradedu straipsnių ciklą apie galvijų laikymą. Galvijų laikymo būdas pasirenkamas pagal jų laikymo paskirtį (pienui, mėsai, veislei), galvijų amžių, fiziologinę būklę, ūkyje taikomas šėrimo, mėšlo šalinimo sistemas, atsižvelgiant į ekonomines ir kitas vietos sąlygas.
Pieno veislių galvijų laikymo būdai. Galvijų fermose gali būti dvi laikymo sistemos: tvartinė-ganyklinė, kai gyvuliai žiemą laikomi tvarte, o šiltuoju metų laiku – ganykloje, ir tvartinė sistema, kai galvijai visus metus laikomi tvarte. Tvartinė-ganyklinė sistema pranašesnė tuo, kad ganymo metu ūkyje sumažėja darbų, didžiąją dalį pašarų gyvuliai gauna iš kultūrinės ganyklos, sumažėja papildomai gaminamų pašarų kiekis. Be to, grynas oras, saulė teigiamai veikia galvijų, ypač prieauglio, organizmą – skeleto, virškinamojo trakto ir kitų organų vystymąsi. Veršeliai užsigrūdina, tampa atsparesni įvairioms ligoms. Tvartinė sistema taip pat turi savo pranašumų – jei karvės laikomos pririštos, jos įpranta prie savo vietos ir šalia stovinčių gyvulių, sumažėja stresų dėl hierarchinės bandos struktūros formavimosi. Visus metus laikant galvijus tvarte, galima geriau organizuoti individualų šėrimą, daug patogiau melžti, kadangi nereikia kilnojamų melžimo aikštelių ar keletą kartų per dieną parginti karves iš ganyklos į tvartą. Tvartinė sistema dažnai taikoma laikant labai aukšto produktyvumo karves, taip apsaugant jas nuo stresų, ganyklose pasitaikančių parazitų, užtikrinant visus metus pastovią optimalią mitybą.
Nepriklausomai nuo laikymo sistemos, tvartuose laikomi galvijai gali būti laikomi pririšti ir palaidi. Palaidi gyvuliai gali būti laikomi boksuose arba ant gilaus kraiko grupiniuose garduose.
Saitinis laikymo būdas. Taikant šį laikymo būdą, karvės tvartuose yra rišamos. Taip laikomos karvės šeriamos ir melžiamos stovėjimo vietoje (melžti galima ir melžimo aikštelėse, tada karves reikia paleisti melžimui ir vėl pririšti po melžimo), todėl galima taupyti pašarus, tiksliai normuojant pagal kiekvieno gyvulio produktyvumą. Be to, kiekviena karvė per visą tvartinį laikotarpį turi pastovią, ramią šėrimo ir gulėjimo vietą bei tas pačias kaimynes, dėl to ji patiria mažiau stresų. Iš karvių primelžiama daugiau pieno, sumažėja pašarų poreikis, tačiau padidėja pieno gamybos darbo sąnaudos. Rekomenduojama karves bent du kartus per savaitę išvaryti mocionui į diendaržius su kieta ar žolės danga.
Pagal karvių pririšimo būdą gali būti keli saitinio laikymo variantai: trumpas pririšimas, kai galvijai gulėdami galvą laiko virš ėdžių ar šėrimo stalo, ir ilgas pririšimas, kai galvijai gulėdami visu kūnu būna guoliavietėje.
Tvarte guoliavietės turi būti tinkamai įrengtos – sausos, šiltos, pakankamai minkštos. Tokiose guoliavietėse karvė per parą guli 12 – 14 val. Tačiau jei guoliavietės grindys kietos ir šaltos, karvės guli tik 8 – 10 val. Jei guoliavietė šlapia, karvė gali visai nesigulti. Netinkama guoliavietė neigiamai veikia karvės virškinimo procesus, apetitą ir produktyvumą.
Pririštų karvių tvarte svarbu įrengti tinkamo ilgio perdarynes. Jei perdarynė per ilga, ją labiau užteršia, todėl švariai palaikyti reikia daugiau darbo. Per trumpose perdarynėse laikomoms karvėms dažniau iškrinta makštis, daugiau jų serga nagų bei sąnarių ligomis, tešmens ir lytinių organų uždegimas. Susirgimų gali padažnėti ir dėl per didelio guoliavietės grindų nuolydžio, kuris turėtų būti ne didesnis nei 2%. Perdarynių grindys įrengiamos 0,12 – 0,2 m aukščiau mėšlo šalinimo kanalo dugno, išklotos šilumą izoliuojančiomis medžiagomis (dangomis arba kraiku). Perdarynių gale įrengiant grotomis dengtus kanalus mėšlui šalinti, grotų paviršius turi būti ne žemiau kaip 3 cm nuo perdarynių grindų (įskaitant kilimo storį).
Karvių saitinio laikymo patalpos perdarynių matmenys turi būti ne mažesni už pateiktus 1 lentelėje. Optimalus karvės perdarynės ilgis nustatomas prie įstrižo jos kūno ilgio pridėjus 5 – 10 cm, kai mėšlas šalinamas transporteriu arba rankiniu būdu, ir 15 – 20 cm, kai mėšlas šalinimas traktoriniu buldozeriu.
Atsižvelgiant į taikomą technologiją, gyvuliams šerti įrengiamos ėdžios arba šėrimo stalas. Šėrimo takų plotis galvijų laikymo patalpose turi atitikti naudojamų pašarų dalinimo įrenginių matmenis, tačiau takai turi būti ne siauresni kaip:
* šėrimo takai (kai yra ėdžios) 1,0 m
* šėrimo stalai 1,5 m
visais atvejais pašarų išdavimo technika neturi važiuoti per išdalytus pašarus. Optimalus dvipusio pašarų stalo plotis, naudojant mobilią pašarų dalinimo techniką, yra 4,5 – 5,5 m.
Saitinio galvijų laikymo tvarte ėdžių ir šėrimo stalo pertvaros matmenys neįvertinant konstrukcijos storio, pateikti 2 lentelėje.
Ėdžių ar šėrimo stalo dugnas turi būti bent 5 cm pakilęs virš karvės stovėjimo vietos. Jei ėdžių dugnas yra lygus su karvės stovėjimo vietos grindimis, vidutinio stambumo karvė be didesnių pastangų pašarą ėdžiose pasiekia už 50 cm, o jei jis yra 5 cm žemiau – tik už 43 – 45 cm. Ėdžių dugną pakėlus 10 cm, ta pati karvė be didesnių pastangų pasiekia pašarą už 70 – 72 cm. Juo sunkiau karvė pasiekia pašarą, tuo labiau jos kūnas ėdant turi palinkti į priekį ir tuo labiau ekskrementais užteršiama perdarynė, nors jos ilgis atitinka karvės stambumą. Viso to pasekmė – didesnis tešmens užterštumas ir mažiau galimybių gauti geros kokybės pieną.
Atsižvelgiant į grindų dangos šilumines savybes, guoliavietės gali būti gausiai arba tik minimaliai kreikiamos. Guoliavietės su įrengtais apšiltintais kilimėliais kasdien turi būti pabarstomos bent 0,25 kg smulkintų pakratų. Kraiko sunaudojimo normos priklauso nuo taikomos galvijų laikymo technologijos ir guoliaviečių įrengimo ypatybių. Laikant karves pririštas ir gaunant kraikinį mėšlą, vienam gyvuliui reikia 1 – 2,5 kg kraiko per parą. Kraikui naudojami šiaudai, medžio pjuvenos bei drožlės ir durpės. Bet kurios rūšies kraikas turi būti ne drėgnesnis kaip orasausis, neturi būti sugedęs ir užterštas. Šiaudai turi būti pašarinės kokybės. Įvairių rūšių kraiko tankis ir galimybė sugerti drėgmę pateikti 3 lentelėje. Naudojant kito tipo kraiką, jo kiekis perskaičiuojamas pagal skysčių sugeriamumą.
Neturint pakankamai kraiko, karvių gulėjimo vietose galima įrengti šilumai nelaidžias grindis. Šilčiausios yra sausų pušinių lentų grindys, tačiau jos neilgai telaiko. Tinka ir keramzitbetonio arba kiek šaltesnės betono su pjuvenų priedu grindys. Karvidėse galima kloti ir tuščiavidurių keramikinių plytelių grindis. Kad neprisigertų srutų, jas rekomenduojama hidrofobizuoti specialiais lateksais.
Laukite tęsinio!
Daugiau straipsnių apie pieno ūkio valdymą rasite čia.
Parengė dr. V. Ribikauskas.
Gyvulininkystės žinynas, LSMU Gyvulininkystės institutas.
