Kad karvės savo vietose nestovėtų įstrižai ir greta gulinčiai karvei nesužeistų tešmens, kas antrai karvei įrengiama bent 1,0 m aukščio pertvarėlė. Kas 25 karvės eilėje turi būti įrengtas praėjimo takas, ne siauresnis kaip 1,0 m. Išilginių aptarnavimo takų plotis turi būti ne mažesnis kaip 1,0 m, skersinių takų pastato viduryje – 1,0 m, galuose – 1,2 m. Stovėjimo vietų gale esančių mėšlo šalinimo takų (transporterio kanalo su personalo praėjimo taku arba plataus mėšlo šalinimo buldozeriu tako) plotis turi būti ne mažesnis kaip pateikta 4 lentelėje. Mėšlo šalinimo takų plotis turi būti toks, kad gyvulys galėtų laisvai išeiti iš stovėjimo vietos.
Karvės paprastai šeriamos du – tris kartus per dieną. Pašarai, priklausomai nuo fermos dydžio, gali būti atgabenami rankiniais vežimėliais, traktoriniais arba savaeigiais pašarų dalytuvais. Dvieilėje karvidėje įrengiant vieną šėrimo taką ir du melžimo – mėšlo valymo takus, pakanka 11,0 – 11,5 m pločio pastato. Taip suplanuotame tvarte vienai karvei tenka 6,6 m2 ploto, pašarus iš karto galima išdalyti abiejų eilių gyvuliams, tačiau melžėjos darbas čia ne toks našus, kaip turint du šėrimo takus ir vieną melžimo – mėšlo valymo taką viduryje. Šis variantas tinka tuo atveju, jei melžėja karves melžia su 4 – 5 pusiau automatizuotais aparatais, nors taikant šį variantą, reikia 12,5 – 13,0 m pločio pastato, o kiekvienai karvei tenka skirti po 7,2 m2 grindų ploto.
Laikant karves per visą žiemą tvartuose pririštas, susilpnėja jų organizmas, jos sunkiau veršiuojasi, dažniau užsilaiko nuovalos. Be to, dalis karvių silpniau rujoja, sunkiau nustatyti jų rują. Todėl prie karvidžių gyvuliams reikia įrengti grįstas arba bent pažvyruotas pasivaikščiojimo aikšteles. Diendaržių su natūralia danga plotas neribojamas, tačiau juos eksploatuojant, turi būti žiūrima, kad nebūtų pažeidžiama jų augalinė danga, kad prie išėjimų iš tvartų į diendaržius būtų įrengtos kietos dangos. Minimalus diendaržių su kieta danga plotas vienai karvei yra 8 m2. Tokiuose diendaržiuose reikia numatyti užteršto lietaus nuo diendaržių surinkimą ir tvarkymą. Karvėms į diendaržius išleisti skirtų landų aukštis turėtų būti 1,8 m, plotis – 1,0 m. Jei diendaržiai įrengti prie pat tvarto, langai iš lauko pusės turi būti apsaugoti grotomis iki 1,8 m aukščio nuo žemės.
Reikalavimai vandens tiekimui. Vidutinį suvartojimo vandens kiekį sudaro vanduo, skirtas galvijams girdyti, pašarams ruošti, įrenginiams plauti, galvijams (tešmenims) plauti, patalpoms valyti, o taip pat buičiai, šildymo sistemoms, įvairiems specifiniams technologiniams poreikiams. Vandens karvė turi gauti tiek, kiek nori, ypač karštomis vasaros dienomis. Jei ganykloje trūksta geriamojo vandens, primilžiai gali sumažėti 20 – 25%. Melžiamai karvei (duodančiai 7000 kg pieno per metus) per parą vidutiniškai sunaudojama 100 litrų vandens. Vidutinis suvartojamo vandens kiekis vienam galvijui pateiktas 5 lentelėje.
Taikant saitinį laikymą, viena viendubeninė automatinė girdykla įrengiama dviem perdarynėse pririštiems galvijams.
Galvijams girdyti tinka gręžinio (8 – 100 C) temperatūros vanduo. Karvei duodant vandens iki soties, ji geria 6 – 10 kartų per parą, todėl gyvulio poreikius labiausiai patenkina automatinės arba susisiekiančių indų principu veikiančios girdyklos. Individualios girdyklos dubens talpa turi būti ne mažesnė kaip 2 litrai, vandens debitas į girdyklą turi būti ne mažesnis kaip 10l/min. Jei tokių girdyklų nėra, karves reikia girdyti ne rečiau kaip 3 kartus per parą arba dažniau. Karvėms girdomas vanduo turi atitikti Lietuvos higienos normų reikalavimus, skirtus geriamajam vandeniui. Artezinių gręžinių vanduo beveik visada atitinka šias normas. Paviršinių telkinių vandeniu gyvulių girdyti negalima. Kai girdyklos užteršiamos pašarais, jose esančio vandens koli indeksas padidėja iki 1000 ir daugiau. 1 ml tokio vandens randama 20 – 30 tūkstančių ir dar daugiau bakterijų. Taigi girdyklas būtina sistemingai valyti, o kad jos mažiau užsiterštų – įrengti 60 – 65 cm aukštyje nuo grindų iki girdyklos viršaus. Girdyklos turi būti pagamintos iš gyvuliams nekenksmingų ir drėgmei atsparių medžiagų. Turi būti numatytos priemonės, kaip teikti geriamos kokybės vandenį vandens tiekimo sistemos gedimo metu. Mažuose ūkiuose turi būti numatyta stacionari ar mobili vandens sukaupimo talpykla, atitinkanti paros poreikius. Visa gyvulių girdymo sistema turi būti įrengta taip, kad šalčių metu nesutriktų gyvulių aprūpinimas vandeniu.
Mėšluotų grindų paviršiui nuplauti, mėšlui skiesti skysto mėšlo šalinimo sistemose galima naudoti paviršinių telkinių vandenį. Tuo tikslu gyvulių laikymo pastatų teritorijoje turi būti įrengiamas nuo užteršimo apsaugotas tvenkinys arba vanduo imamas iš kitų švarių šaltinių (upės, ežero).
Gamyboje vartojamo karšto vandens temperatūra turi būti tokia:
* tešmenims plauti – 37 – 380C,
* pieno indams, žarnoms, pienotiekio vamzdžiams ir kitiems įrenginiams plauti – 50 – 600C.
Vandens kiekis įvairiems technologiniams poreikiams l/m2:
* lygioms grindims plauti – 6,0 – 7,0,
* gelžbetoninių grotelių grindims plauti – 20,0 – 30,0,
* melžimo įrangai plauti – 21,0,
* pieno šaldytuvams plauti – 7,0 – 10,0,
* vienam tešmeniui plauti per parą – 3,0.
Automatizuotam šaldytuvų plovimui, atsižvelgiant į jų dydį, sunaudojama 2 – 4% vandens, skaičiuojant nuo šaldytuvo talpos. Personalo buities reikmėms per pamainą kiekvienam darbuotojui reikia numatyti po 50 l šalto ir 20 l karšto, 60 – 800C temperatūros, vandens.
Besaitis karvių laikymo būdas. Tai būdas, kai karvės laikomos nepririštos. Yra keli besaičio laikymo variantai – boksinis, kombiboksinis ir besaitis laikymas ant gilaus ar seklaus kraiko grupiniuose garduose.
Darbo sąnaudos palaidų karvių priežiūrai ir melžimui, palyginti su pririštomis, sumažėja 1,5 – 1,7 karto. Kadangi karvės šėrimo vieta atskirta nuo guoliavietės (išskyrus kombiboksus), todėl ją galima taip įrengti, kad karvė nepriterštų ir nereikėtų valyti. Nepririštos karvės melžiamos specialiose aikštelėse, kur darbo procesai yra labiau mechanizuoti ir automatizuoti negu pririštų karvių stovėjimo vietose. Be to, palaidų karvių rują lengviau pastebėti negu pririštų, užtat sumažėja jų bergždumas.
Stambesnėse fermose palaidai laikomų karvių grupės turi būti sudaromos pagal apsiveršiavimo laiką ir produktyvumą. Palaidų tvarte laikomų karvių banda skirstoma į šias grupes: 1) melžiamas, 2) užtrūkusias, 3) besiveršiuojančias. Iš palaidų karvių grupės būtina išskirti šlubuojančias ir kitaip, nors ir lengvai, negaluojančias karves. Šalia besiveršiuojančių karvių įrengiamos profilaktoriumo patalpos veršeliams. Visos melžiamos ir užtrūkusios karvės laikomos palaidos, o besiveršiuojančios – pririštos.
Karves reikia kuo mažiau pervarinėti iš vienos grupės į kitą. Ypač svarbu pastovias grupes išlaikyti per pirmuosius keturis laktacijos mėnesius, kol primilžiai patys didžiausi. Jeigu karvių pergrupavimas neišvengiamas, tai nepatariama daryti prieš šėrimą arba šėrimo metu. Pergrupuoti geriausia po šėrimo, nes sočios karvės būna ramesnės.
Šienas, silosas ir kiti apėmingi pašarai arba jų mišiniai palaidoms karvėms šeriami ir grupinių šėryklų. Reikiamas koncentruotų pašarų kiekis karvėms dažniausiai sušeriamas melžimo aikštelėje. Laktacijos fiziologijos požiūriu tai netinka, nes ėsdama karvė blogiau išskiria pieną. Jei palaidų karvių tvarte šėrimo metu gyvulius galima fiksuoti prie ėdžių, tada reikėtų sušerti ir koncentratus. Efektyviausios yra kompiuterizuotos koncentruotų pašarų šėryklos. Kiekvienai palaidai karvei ant kaklo kabinamas arba po oda implantuojamas miniatiūrinis karvės atpažinimo signalų siųstuvėlis. Po kontrolinio melžimo kompiuteris pagal produktyvumą nustato karvei priklausančią koncentratų normą su nuoroda, per kiek kartų jai skirtą koncentratų kiekį sušerti. Karvės į tokias šėryklas gali ateiti kada nori. Karvei atėjus į šėryklą, pagal jos siųstuvėlio siunčiamus signalus išduodamas užprogramuotas koncentratų kiekis. Taip išvengiama karvių stumdymosi. Be to, jei labai produktyvioms karvėms skiriami 14 – 15 kg ar dar daugiau koncentratų sušeriami tik per du kartus, šie pašarai jų prieskrandžiuose ima smarkiai rūgti, padidėja rūgštingumas, sutrinka acto ir propioninės rūgšties santykis, pasigamina daug metabolitų, kurie gali apnuodyti gyvulį. Kompiuterizuotos šėryklos padeda koncentratų davinį karvei sušerti per 5 – 6 kartus ir išvengti galimų komplikacijų. Tačiau ši pašarų išdavimo įranga gana brangi, ir ją naudoti apsimoka tik didesnio produktyvumo bandose.
Laukite tęsinio!
Galvijų laikymo būdas, I dalis
Daugiau straipsnių apie pieno ūkio valdymą rasite čia.
Parengė dr. V. Ribikauskas.
Gyvulininkystės žinynas, LSMU Gyvulininkystės institutas.
