Iš ganyklų – į tvartus

images

Netrukus baigsis ganiavos periodas. Pieno ūkių savininkai turi pasiruošti šaltajam sezonui – sutvarkyti tvartus, paruošti pašarus. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Veterinarijos akademijos (VA) Gyvulininkystės technologijos fakulteto dekanas doc. dr. Rolandas Stankevičius sakė, kad tvartiniu laikotarpiu karvės gali būti šeriamos ne tik konservuotais žoliniais pašarais, bet ir cukrinių runkelių griežiniais, salyklojais, žlaugtais bei melasa, kaip priedu. Reikia atkreipti dėmesį į minėtų pašarų kokybę, nes dėl aplinkos veiksnių įtakos minėti pašarai gali greitai sugesti.

Gyvuliai nealksta

Vilkaviškio rajono ūkininkas Romas Norkus savo ūkyje prižiūri apie trisdešimt karvių. „Karves laikau ganyklose, tačiau melžiu tvarte. Prieš melžimą jas visada palepinu miltais. Visą pieną melžiu į linijas, tereikia uždėti aparatus“, – pasakojo R.Norkus. Nors karvės dar ganomos ganyklose, dėl žolės stokos jos jau šeriamos papildomu pašaru. „Neaišku, kada teks gyvulius uždaryti į tvartus. Tai priklausys nuo gamtos. Pernai karves į tvartus suginėme lapkritį“, – sakė Vilkaviškio rajono ūkininkas.

Pasak R.Norkaus, žiemos sezonui jis pasiruošė tinkamai. Ūkyje jau susukta tūkstantis ritinių vytintos žolės iš liucernų ir žolių mišinių bei šieno. „Karves šeriame sultingais pašarais, kukurūzais, šienu. Pašarų visada pasiruošiu daug, kad užtektų iki pavasario ir gyvuliai nebūtų alkani. Manau, kad geriau turėti daugiau pašarų, negu jų pritrūkti. Juk neaišku, kada ir kokių pokštų iškrės gamta“, – atviravo R.Norkus. Kol gyvuliai ganosi ganyklose, ūkininkas išdezinfekuoja tvartus, patikrina gyvulių stovėjimo vietas ir girdyklas, atlieka kitus darbus.

Būtina padirbėti

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) gyvulininkystės konsultantas Vytas Gudaitis priminė, kad visus nešvarumus tvarte būtina išvalyti mechaniniu būdu. Jis pridūrė, kad net ir pačios geriausios dezinfekcinės medžiagos negali paveikti po nešvarumais esančių patogeninių mikroorganizmų. Pasak gyvulininkystės konsultanto, ūkiuose galima naudoti įvairias dezinfekcines medžiagas, tačiau viena iš geriausių priemonių yra kalkės. Jų tirpalu rekomenduojama balinti sienas, lubas ir kitus paviršius. „Ūkininkai turi apžiūrėti gyvulių stovėjimo vietas, kad nebūtų duobėtų paviršių, aštrių kampų, pasirūpinti, kad veiktų girdymo, šėrimo, mėšlo šalinimo, pieno linijų sistemos. Kad tvarte netrūktų šviesos, rekomenduojama nuplauti langus, nuvalyti dulkes nuo elektros lempų. Būtina sutvarkyti ir patikrinti tvarto ventiliaciją“, – sakė V.Gudaitis.

LŽŪKT gyvulininkystės konsultantas pabrėžė, kad svarbiausias šio laikotarpio darbas – karvių pripratinimas prie žieminių pašarų. „Ūkininkai turėtų įvertinti, kad žolynai rudenį nėra maistingi. Todėl rekomenduojama gyvulius pratinti prie žieminių pašarų – šienainio, siloso. Prie žieminių pašarų gyvuliai turi būti pratinami pamažu. Tada bus užtikrintas jų produktyvumas ir sveikatingumas“, – sakė V.Gudaitis.

Pašarų apskaičiavimas

LSMU VA Gyvulininkystės technologijos fakulteto dekanas doc. dr. R.Stankevičius patarė ūkininkams, kokiu pašaru geriausia šerti melžiamas karves tvartiniu laikotarpiu. Mokslininkas sakė, kad pagrindinis karvių pašaras tvartiniu laikotarpiu – konservuoti žoliniai pašarai. „Koncentratai – tik nedidelė raciono dalis. Sušeriamų koncentruotų pašarų kiekis priklauso nuo siloso, šienainio, šieno kokybės. Minėtų pašarų kokybę lemia žolyno botaninė sudėtis, tręšimas, bet svarbiausia – tinkamas žolių vegetacijos tarpsnis pjovimo metu“, – pasakojo LSMU VA Gyvulininkystės technologijos fakulteto dekanas.

Geriausių rezultatų pasiekiama tada, kai karvės šeriamos kelių rūšių silosu, pavyzdžiui, iš daugiamečių žolių ar kukurūzų. Tada karvės gauna reikiamą kiekį ir angliavandenių, ir baltymų. Jei gyvuliai šeriami vien tik miglinių žolių silosu, koncentruoti pašarai būna baltymingi. Kalbėdamas apie pašarų apskaičiavimo normą, mokslininkas pabrėžė, kad ji gali būti apskaičiuojama atskirai tvartiniu ir ganykliniu laikotarpiais.

„Sudėjus abi pašarų reikmes gaunama bendroji metinė reikmė. Tvartinis laikotarpis trunka 210–220 dienų, o ganyklinis – 155–145 dienas. Taip skaičiuojant būtina žinoti, kiek pieno primelžiama tvartiniu laikotarpiu ir kiek ganykliniu laikotarpiu. Tiksliausiai gaunamo pieno kiekį galima nustatyti pagal ankstesnių metų primilžio duomenis. Manoma, kad žiemą ir vasarą primelžiama vienodai, t. y. apie 50 proc. pieno. Tiksliausiai metinė pašarų reikmė apskaičiuojama, kai kiekvienai karvei arba labai panašių karvių grupei tam tikrais jų laktacijos tarpsniais (I, II, III) ir užtrūkimo periodu sudaromi preliminarūs paros racionai per parą, o pagal juos apskaičiuojama, kiek pašarų reikės kiekvieną mėnesį žiemos, vasaros sezonais ir visus metus“, – sakė mokslininkas.

Pasak dr. R.Stankevičiaus, apskaičiavus pašarus nurodytais būdais gaunama zootechninė (produktyvioji) pašarų reikmė. Mokslininkas patarė pašarų sukaupti daugiau, nes dalis jų išbarstoma, sugenda, nudžiūva, pasitaiko nepalankių derliui metų ir pan. Teigiama, kad siloso ir šienainio bei žaliųjų pašarų vidutiniai nuostoliai – 10–20 proc.

Sausųjų medžiagų poreikis

LSMU VA Gyvulininkystės technologijos fakulteto Gyvūnų mitybos katedros doc. dr. Janina Černauskienė, kalbėdama apie pašarų kokybę, pabrėžė, kad ją nustatyti būtina. Nustačius cheminę žolinių pašarų sudėtį, galima tiksliau parinkti koncentruotus pašarus. „Pašarų kokybės tyrimus atlieka LSMU VA LAMMC Žemdirbystės instituto darbuotojai. Jie nustato, kiek pašaruose yra sausųjų medžiagų (SM), baltymų, ląstelienos ir jos frakcijų ir kt. Pašarus rekomenduojama ištirti kelis kartus metuose, nes jų kokybė nepastovi“, – sakė mokslininkė.

Pasak dr. J.Černiauskienės, tvartiniu laikotarpiu būtina apskaičiuoti ir SM poreikį. „Apskaičiuojant SM normą, būtina atsižvelgti į karvės laktacijos periodą. Nustatyta, kad karvės pirmą po apsiveršiavimo mėnesį suėda 2,5 kg, o antrą mėnesį – 1,5 kg SM mažiau, nei reikėtų pagal jų masę ir produktyvumą. Be to, riebios karvės suėda 1,5–2 kg mažiau, o liesos – tokiu pat kiekiu daugiau, nei vidutinio įmitimo karvės. Veršingų užtrūkusių karvių virškinimo trakto talpa, augant vaisiui, mažėja, todėl SM skiriama tik apie 1,6–2 kg 100-ui kg kūno masės“, – sakė mokslininkė.

Galvijams, kurių kūno masė yra 100 kg, rekomenduojama duoti apie 3 kg SM. Pasak dr. J.Černiauskienės, galvijų SM reikmė tiksliau apskaičiuojama tada, kai atsižvelgiama į energijos koncentraciją pašaruose. „Kai galvijai šeriami pašarais, turinčiais daugiau energijos, jiems skiriama mažesnė SM norma. Jei jie šeriami mažesnio maistingumo pašarais, SM tenka sušerti daugiau, kad gyvuliai su jais gautų reikiamą energijos ir visų maisto medžiagų kiekį“, – pridūrė mokslininkė.

Karvių racionų SM kiekviename kilograme (atsižvelgiant į produktyvumą) gali būti 5–7,4 MJ neto energijos laktacijai (NEL), o kitų galvijų, kurių reikmė išreiškiama apykaitos energija (AE), – 8–11 MJ. Visi gyvūnai turi būti aprūpinami ne tik SM, bet ir vandeniu. Pieno neduodančios karvės, kai aplinkos temperatūra 4–27 °C šilumos, 1 kg pašaro SM turėtų gauti apie 5,2 l vandens (įskaitant ir vandenį, esantį pašaruose). Melžiamoms karvėms, esant tai pačiai temperatūrai, papildomai dar reikia skirti po 2,4 l vandens už kiekvieną primelžto pieno kilogramą.

VL žurnalistė Jolita ŽURAUSKIENĖ
Valstietis.lt

Dalinkis:

Susiję straipsniai

Comments are closed.