Įstatymai ūkininkų negelbsti

Taip kruopščiai ne vienos ministerijos rengtas bankroto įstatymas ūkininkams nepadeda, netgi atvirkščiai – įteisina jų žlugimą. Apie kovo pradžioje įsigaliojusį Fizinių asmenų bankroto įstatymą, kuris taikomas ir ūkininkams, pašnekovai kalbėjo atsargiai. Jų teigimu, geriausia ūkininkauti taip, kad nekiltų bankroto pavojus. Tačiau susiklosčius nenumatytoms aplinkybėms paaiškėja, kad taip lauktas ir pagaliau priimtas įstatymas ūkininkams netinka.

Ūkininkams bankrutuoti padedančio įstatymo laukė keliolika dauguma vidutinio dydžio ūkių savininkų. Sulaukė, bet perskaitę priimtą dokumentą nusivylė. Prie Babtų ūkininkavusio Gintauto Čebatarausko buvusiame ūkyje, įsigaliojus įstatymui, jokių permainų nebus. Teismai tęsiasi, visas jaunojo ūkininko turtas, įskaitant net lauko tualetą, areštuotas, tačiau paklaustas ar pasinaudos naujuoju įstatymu, pastarasis atsako: „Pagal šį įstatymą bankrotas būtų labai ilgas ir brangus. Turėčiau parduoti visą turtą, tektų palikti ir namus. Brangiai kainuotų dokumentų tvarkymas, be to, tektų mokėti du kartus, nes atskirai bankrutuočiau aš ir atskirai – žmona“.

Iš tikrųjų taip ir yra, ūkininkas per penkerius metus turėtų grąžinti didžiąją dalį skolų, privalėtų mokėti atlyginimą bankroto metu ūkį valdančiam administratoriui, o savo šeimai išlaikyti galėtų pasilikti nedidelę dalį pajamų. Deja, pastaroji įstatyme nenumatyta. Taip pat iškyla klausimas, kaip gauti pajamų, kai dirbti savo ūkyje jau negali, o nė vienas darbdavys nenori tokio darbuotojo?

Dėl Fizinių asmenų bankroto įstatymo problemų gali turėti ir Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) darbuotojai. Iki šiol dar nei vienas ūkininkas nesikreipė pagalbos, tačiau jei kreiptųsi, LŽŪKT specialistai negalėtų jam ne tik patarti, bet ir suteikti paslaugos – tvarkyti dokumentų, nes įstatyme nenumatytos vien tik ūkininkaujant susidariusios situacijos.

„Įstatyme numatyti atvejai, kai įsipareigojimų nevykdo fizinis asmuo, pavyzdžiui, pasiskolinęs pinigų butui pirkti, tikslinei veiklai atlikti ar naudai gauti, tačiau visai kitokia padėtis bankrutuojančio ūkininko, kuris turi ir žemės, ir pastatų, ir gyvulių, kurių greitai neparduos, juos reikia prižiūrėti. Be to, įstatyme nenumatyta, kad ūkyje gali būti ir bendraturčių, be to, ūkininkas gali nuomoti žemę“, – atkreipė dėmesį E.Makelis.

Artimiausiu metu LŽŪKT specialistai ketina išnagrinėti priimtą įstatymą ir pastabas pateikti Lietuvos ūkininkų sąjungai (LŪS), kuri, atsižvelgusi į ūkininkų nuomones, pateiks pasiūlymą Seimo Kaimo reikalų komitetui tobulinti ką tik priimtą įstatymą. Neseniai įvykusiame LŪS prezidiumo posėdyje ūkininkai pritarė numatytai Draudimo įstatymo tvarkai, kai samdantis darbininkus ūkininkas turi mokėti 0,2 proc. atlyginimo į garantinį fondą, įsteigtą bankroto atvejams. Remiantis „Valstiečių laikraščio“ duomenimis, šiuo metu darbininkus samdo apie 30 tūkst. ūkininkų, todėl skaičiuojama, kad per metus į fondą galima surinkti apie 500 tūkst. Lt.

Daugelis ES šalių įteisino tik ūkininkams skirtus bankroto įstatymus. Taip padaryta ir kaimyninėse šalyse – Latvijoje, Lenkijoje, Danijoje bei Suomijoje. Pavyzdžiui, Suomijoje bankroto atveju ūkininkas gali pasilikti pragyventi būtinus daiktus, Airijoje – namų apyvokos ir verslui reikalingus įrankius, Vokietijoje – minimaliai reikalingą turtą. Pagal Lietuvoje priimtą įstatymą ūkininkui, kaip ir bet kuriam kitam fiziniam asmeniui, numatyta turto pardavimo atidėjimo išimtis tik tokiais atvejais, kai su bankrutuojančiu ūkininku gyvena nepilnamečiai vaikai. Tada vienintelis gyvenamasis būstas, taip pat ir įkeistas, teismo sprendimu galėtų būti parduodamas ne anksčiau nei po 6 mėnesių nuo plano patvirtinimo ar nuo pakeisto plano patvirtinimo. Per šį laikotarpį fizinis asmuo turėtų susirasti pirkti ar išsinuomoti kitą būstą.

Kitose šalyse numatytos galimybės pagal ūkininko šeimos dydį palikti tam tikrą skaičių gyvulių, jiems skirtų pašarų, žemės ūkio technikos. Lietuvoje tokia galimybė numatyta labai abstrakčiai. Kalbant apie minėtą ūkininką iš Babtų reikėtų pasakyti, kad kreditoriai atėmė iš jo net tą techniką, kuri jam buvo būtina jau subrendusiam derliui nuimti. Nors ir įsigaliojus įstatymui, tikėtina, kad kreditoriai nesielgs logiškai, banko atstovai bus linkę kuo greičiau parduoti ūkyje likusius traktorius, įrangą ir pastatus, o ne laukti mėnesius, juolab metus.

Ne visi ūkininkai vienareikšmiškai vertina Fizinių asmenų bankroto įstatymo būtinumą. Štai Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos vadovas Vidas Juodsnukis teigė, kad ši problema aktuali tik stambiesiems ūkininkams, nes smulkieji, pasak jo, nebankrutuoja. „Manau, kad stambieji ūkininkai sunerimo, nes ES paramą ketinama teikti plačiau, t. y. ES paramos lėšų gaus vis daugiau smulkiųjų ūkių. Todėl ir dėl konkurencijos, ir dėl santykinai mažesnės paramos stambiesiems ūkiams bus vis sunkiau išsilaikyti. Manau, kad stambieji ūkiai be ES paramos net negalėtų išsilaikyti. Todėl jie ir siekia, kad būtų priimtas palankus bankroto įstatymas, kad kuo mažiau nukentėtų“, – reziumavo V.Juodsnukis.

Nors iš tikrųjų, Kazlų Rūdos savivaldybėje, kur ūkininkauja ir V.Juodsnukis, bankrotas gresia ir keliems smulkiesiems ūkininkams. Priežastis paprasta – ūkininkai ES lėšas panaudojo nesilaikydami reikalavimų, todėl jas prarado, o savo lėšų sumokėti už įrengtas mėšlides jiems neužteko. Būta pasiūlymų į bėdą patekusius ūkininkus gelbėti ne pagal bankroto, o pagal Įmonių restruktūrizavimo įstatymą. Tačiau labai greitai paaiškėjo, kad šis įstatymas – labai sudėtingas ir jo nuostatas įgyvendinti labai sunku.

Parengta pagal valstietis.lt informaciją.

Dalinkis:

Susiję straipsniai

Comments are closed.