Ką reikia žinoti melžiant ožkas

ozkos

Pieninės ožkos melžiamos panašiai kaip karvės, iš šono. Cibukių tešmuo turi po vieną spenį iš kairės ir dešinės pusės. Prieš melžiant, ožką reikia pašukuoti, kad į indą neprikristų plaukų ar pašaro bei pakratų likučių. Tešmenį patariama apiplauti šiltu vandeniu ir sausai nušluostyti rankšluosčiu ar vienkartine servetėle, o pirmąsias pieno čiurkšles numelžti į atskirą indą tamsiu dugneliu (gali būti bakterijų).

Prieš melžimą nereikėtų kreikti patalpos. Taip pat reikia atkreipti dėmesį į ožkų šėrimą – melžimo metu patariama jų nešerti šienu ir šiaudais. Kartu su ožkomis nereikėtų laikyti ožio, nes pienas kaipmat įgaus specifinį nemalonų kvapą. Tvarte taip pat negalima laikyti melžtuvių ir pieno indų. Pastarųjų negalima naudoti ir kitiems tikslams.

Žiemą patartina ožką melžti 2 kartus, vasarą – 3 kartus, o labai pieningą – net 4 kartus per dieną. Tuomet primelžiama 0,5-1 kg daugiau. Be to, visada reikia melžti vienodu laiku, kad periodiškai veiktų biologinis cibutės ritmas ir ji nesusirgtų mastitu. Jei laikomos kelios melžiamos ožkos, būtina jas visuomet pamelžti ta pačia eilės tvarka. Pažeidus eiliškumą, gyvuliai pradeda badytis, nerimsta ir gali ilgai neatleisti pieno. Geriausia melžti, ant indo uždėjus dvigubą marlę. Panaudotą marlę iš pradžių reikia paskalauti šaltu, paskui išplauti karštu vandeniu arba pavirinti.

Niekuomet negalima palikti neplautų melžtuvių ar indų, nes susidariusioje pieno plėvelėje dauginasi įvairios bakterijos. Melžimo indai iš pradžių plaunami kalcinuotos sodos (10 g/l) tirpalu, paskui du kartus perplaunami švariu vandeniu. Indams dezinfekuoti yra ir specialių priemonių.

Norint išvengti mastito, pamelžus būtina spenius sudrėkinti dezinfekuojančiu tirpalu arba sutepti tepalu, skirtu tešmens ligų profilaktikai (veterinarijos vaistinėse gausu įvairiausių specialių priemonių). Sutrūkinėjusius spenelius po melžimo reikia patepti boro vazelinu ar nesūdytais taukais.

Kad ožka geriau atleistų pieną, reikėtų pamasažuoti abi tešmens puses, baksnojant iš apačios į viršų, panašiai, kaip kad daro žįsdami ožkiukai. Melžti reikia ritmiškai, spaudžiant ir atleidžiant spenelius, ir stengtis nepalikti nė lašo pieno, nes paskutiniai lašai – riebiausi.

Ožkas melžti, šukuoti ir gydyti lengviausia staklėse. Jose ožka ramiai stovi, ypač kai gauna koncentratų ar kitokių skanėstų. Staklių plotis turi atitikti ožkos plotį. Tokią lentomis aptvertą pakylą, kurios priekyje įtaisyta šertuvė, o kitame gale – fiksavimo juostelė (kad gyvulys nejudėtų pirmyn ir atgal), nesunkiai galima pasidaryti ir pačiam. Apytikriai staklių aukštis gali būti apie 80 cm, ilgis – 120 cm, plotis – 35-50 cm.

Lietuvoje ožkos dažniausiai melžiamos rankomis, tačiau kitose šalyse ir didelėse bandose melžiama įvairiais aparatais, panašiais į karvių, tik mažesniais ir turinčiais 2 melžimo taures.

Daugiau straipsnių apie pieno ūkio valdymą rasite čia.

Parengė dr. B.Zapasnikienė.

Gyvulininkystės žinynas, LSMU Gyvulininkystės institutas.

Dalinkis:

Susiję straipsniai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *