Kaip išvengti pašarų užterštumo mikotoksinais Lietuvos pieno ūkiuose

Saugių pašarų gamyba yra prioritetinė žemės ūkio šaka. Maisto saugumą ir gyvulių sveikatą daugiausia nulemia ūkiuose išaugintų ir paruoštų pašarų kokybė. Kokybiškų pašarų gamyba šalyje yra viena aktualiausių problemų, siekiant sukurti pažangią gyvūnų mitybos sistemą ES šalių pavyzdžiu. Incidentai, susiję su maisto produktų sauga, privertė Europos Sąjungos ir kitas šalis peržiūrėti maisto saugą užtikrinančias sistemas ir ieškoti efektyvesnių būdų apsaugoti vartotojus nuo kenksmingų maisto produktų. 2000 metais ES paskelbė Baltąją knygą apie maisto produktų saugą, kuri buvo pradinis etapas kuriant teisinius pagrindus, reguliuojančius tinkamą maisto produktų gamybos grandinėje (įskaitant ir gyvulių pašarus). Visose gyvulininkystę plėtojančiose šalyse didelis dėmesys skiriamas produkcijos kokybės gerinimui. Tik moksliniais tyrimais pagrindus įvairių pašarų ruošimo technologijų įtaką gyvulininkystės produkcijai ir jos kokybei, galima tikėtis sukurti pažangias pašarų gamybos ir gyvūnų mitybos priemones bei gaminti ekologišką gyvūninę produkciją, kas ypač aktualu vartotojams ne tik Lietuvoje, bet ir kitose ES šalyse. Galutiniam vartotojui skirtų gyvulinių maisto produktų kokybė ir sauga labai priklauso nuo geriamo vandens ir pašarų kokybės bei higienos. Todėl būtinas pašarų saugos, rizikos veiksnių, higienos praktikos mokslinis įvertinimas bei konsultacijos.

Lietuvoje pašarai bei lesalai, žemės ūkio paskirties gyvūnų geriamas vanduo gali būti užsikrėtę mikotoksinus produkuojančiais grybeliais, pavojingomis bakterijomis. Ypač pavojingi yra pelėsiniai grybeliai, kurie gamina nuodingus cheminius junginius – mikotoksinus. Mikotoksinai – tai natūralaus pelėsinių grybelių medžiagų apykaitos produktai, kurie yra nuodingi juos prarijus, įkvėpus ar absorbavus per odą. Toksinai gali būti aptinkami grūdinės kilmės pašaruose, maiste ir grūdų saugojimo patalpų dulkėse. Mikotoksinai, esantys maisto produktuose ir pašaruose, sukelia įvairius žmonių ir gyvulių susirgimus. Dėl mikotoksinų gali išsivystyti tiek ūmios, tiek lėtinės intoksikacijos, kurios gali sukelti mirtį arba vidaus organų pažeidimus (centrinės nervų sistemos, širdies ir kraujagyslių sistemos, kvėpavimo sistemos ir virškinamojo trakto). Mikotoksinai taip pat gali būti kancerogeniniai, mutageniniai, teratogeniniai ir imunosupresiniai. Manoma, kad vienas iš svarbiausių yra imunosupresinis poveikis, sumažinantis gyvulių ir paukščių atsparumą infekcinėms ligoms.

Pelėsiniai grybai ir jų produkuojami mikotoksinai. Pašarų gamintojams svarbiausios yra trys pelėsinių grybų rūšys: Aspergillus, Penicillium ir Fusarium. Pirmosios dvi rūšys yra taip vadinami „sandėlio“ pelėsiniai grybeliai, išskiriantys mikotoksinus grūdų saugojimo metu, susidarius palankioms vystymosi sąlygoms, tuo tarpu Fusarium yra lauko pelėsiniai grybeliai, užkrečiantys javus laukuose. Aspergillus pelėsiniai grybeliai sintetina keletą mikotoksinų – aflatoksinus ir ochratoksinus. Jie yra skirtingi savo chemine sudėtimi ir tokšiškumu. Aflatoksinas M1 gali būti aptinkamas karvių piene, kurios buvo šeriamos pašarais užkrėstaisaflatoksinu B1. Aflatoksinai dažniausiai aptinkami kukurūzuose, aliejinių augalų sėklų išspaudose – žemės riešutų, medvilnės išspaudose, palmių branduoliuose. Ochratoksinai dažnai aptinkami miežiuose. Kai kurios Penicillium rūšys taip pat gamina ochratoksinus, o Fusarium pelėsiniai grybeliai produkuoja trichotecenus, zearalenoną ir fumonizinus. Grūdinės kultūros yra pagrindinis Fusarium gaminamų mikotoksinų šaltinis.

Pagrindinės mikotoksinų klasės:

Aflatoksinai. Produkuoja Aspergillus flavus ir A. Parasiticus grybeliai. Žinomi keturi pagrindiniai aflatoksinai – B1, B2, G1 ir G2, dar žinomi du metaboliniai produktai M1 ir M2. Aflotoksinas B1 yra žinomas kaip kancerogenas, sukeliantis žmonėms kepenų vėžį.

Trichotecenai. Šiuos mikotoksinus produkuoja keli pelėsiniai grybeliai. Pagrindiniai mikotoksinai yra deoksivalenonas (DON arba vomitoksinas) ir T–2 toksinas. DON gali sukelti ūmią žmonių mikotoksikozę.

Zearalenonas. Šis mikotoksinas turi hormoninį (estrogeninį) poveikį ir yra gaminamas Fusarium graminearum. Zearalenonas sukelia žmonėms ūmias mikotoksikozes.

Fumonizinas. Fumonizinai tai grupė mikotoksinų, kuriuos gamina Fusarium moniliforme. Fumonizinas B1 yra vienas scarbiausių ir sukelia žmonėms stemplės vėžį.

Ochratoksinai. Šiuos mikotoksinus gamina Aspergillus ochraceus ir Penicillium verucosum. Pagrindinis šios grupės mikotoksinas yra ochratoksinas A. Jis žmonėms sukelia „Balkanų endeminę nefropatiją“ – mirtiną, lėtinę inkstų ligą.

Pirminiai faktoriai, skatinantys pelėsinių grybelių augimą, yra drėgmė, temperatūra ir graužikai. Pelėsinių grybelių augimas sumažėja mažėjant temperatūrai ir laisvo vandens kiekiui. Pelėsiniai grybeliai naudoja laisvą vandenį, kuris dar vadinamas vandens aktyvumu. Paprastai grybelių augimui reikalingas vandens aktyvumas svyruoja nuo 0.65 iki 0.99. Aruodiniai kenkėjai ir grūdinės erkės taip pat ženkliai prisideda bloginant žaliavų ir pašarų kokybę, skatina pelėsinių grybelių augimą ir, tuo pačiu, mikotoksinų gamybą. Aruodinių kenkėjų ir grūdinių erkučių metabolinis aktyvumas padidina temperatūrą ir drėgmės kiekį užkrėstose žaliavose bei pašaruose. Aruodiniai kenkėjai gali pernešti pelėsinių grybelių sporas, o jų išskyros gali būti pelėsinių grybelių mitybine terpe. Kitas labai svarbus faktorius, turintis įtaką pelėsinių grybelių augimui, yra suskaldytų grūdų kiekis. Suskaldytų grūdų endospermas yra labai jautrus pelėsinių grybelių invazijai. Pelėsinių grybelių augimas taip pat yra sąlygojamas dujų proporcinės sudėties grūdų sandėliavimo aplinkoje, t.y. deguonies, azoto ir anglies dvideginio, tačiau pagrindinės priežastys, darančios įtaką pelėsinių grybelių augimui yra vandens aktyvumas ir temperatūra.

Beveik visi pašarai yra imlūs pelėsinių grybelių augimui ir paplitimui skirtingose gamybos, transportavimo ar saugojimo stadijose. Labai retai žaliavos būna užkrėstos vienos rūšies pelėsiniais grybeliais ir mikotoksinais. Esant dviems ar daugiau rūšių mikotoksinų, jų toksinis poveikis yra žymiai didesnis nei vieno. Mikotoksinų pasireiškimas priklauso tiek nuo sezoniškumo, tiek nuo geografinės padėties, tiek nuo terpės. Dažniausiai jie aptinkami derliaus nuėmimo, transportavimo ir saugojimo metu. Skirtingos geografinės kilmės žaliavose ir pašaruose gali būti aptinkami skirtingi mikotoksinai.

Lentelė. Mikotoksinai skirtingos geografinės kilmės žaliavose.

Kilmės vieta

Mikotoksinai

Europa

OTA, DON, ZEN, T-2

Šiaurės Amerika

OTA, DON, ZEN, Aflatoksinai

Pietų Amerika

Aflatoksinai, Fumonizinai, OTA, DON, T-2

Pietų Amerika

Aflatoksinai, Fumonizinai, ZEN

Azija

Aflatoksinai, ZEN, DON

Australija

Aflatoksinai, Fumonizinai

 

Norint išvengti mikotoksinų pasireiškimo maisto grandinėje, reikia suprasti mikotoksinų valdymo strategiją. Dalis šios strategijos apima apsaugojimą nuo mikotoksinais užkrėstų žaliavų patekimo į maisto ir pašarų gamybos įmones. Tai kontroliuojama, tiriant visas atvežamas grūdines kultūras ir rizikingas žaliavas. Taip pat atliekant visų procesų įrašus ir turint galimybę ekonomiškai ir saugiai pašalinti bet kokią gautą užkrėstų žaliavų partiją iš gamybos arba sumažinti mikotoksinų bio-prieinamumą. Aptikus mikotoksinus žaliavose, kurios turėtų būti naudojamos gyvulių pašarų gamyboje, gali būti imamasi įvairių priemonių, užtikrinančių vienodą ir pastovų gyvulių produktyvumą. Gali būti atliekama fizinė dekontaminacija valant ir sijojant. Taip pat gali būti taikomas cheminis apdorojimas, tačiau šios priemonės yra per brangios gaminant optimalios kainos pašarus. Dažniausiai naudojama priemonė yra mikotoksinų inaktyvatoriai. Jie sumažina mikotoksinų absorbciją iš virškinamojo trakto arba skaldo mikotoksinus į mažiau kenksmingas medžiagas. Mikotoksinų surišėjų efektyvumui įvertinti yra būtini laboratoriniai tyrimai, tačiau vien jų nepakanka. Būtina atlikti bandymus su gyvuliais ir paukščiais. Įprasti mikotoksinų surišėjai nepasižymi selektyvinėmis savybėmis ir todėl gali surišti ne tik mikotoksinus, bet ir maisto medžiagas. Kai kurie mikotoksinų surišėjai pasižymi stipriomis selektyvinėmis savybėmis ir geba surišti tik kai kuriuos mikotoksinus, neturėdami plataus spektro mikotoksinų surišimo gebėjimo. Tinkamai atliekant tyrimus, šios silpnosios surišėjų savybės yra lengvai aptinkamos.

Šiandien maisto kontrolė turi atitikti šiuolaikinius reikalavimus, būti nuosekli, užtikrinti aiškų produktų kelią nuo gamintojo iki vartotojo ir užtikrinti visos reikalingos informacijos pasikeitimą maisto gamybos grandinėje, kad pasiektų aukščiausią įmanomą visuomenės sveikatos apsaugos lygį. Tai gali būti greičiau pasiekta apjungiant visuomenės sveikatos, gyvulių sveikatos ir gerovės elementus, kadangi žemės ūkio paskirties gyvūnų sveikata ir gerovė gali turėti tiesioginį poveikį visos mūsų visuomenės sveikatai, ir ypatingai maisto saugai.

Daugiau straipsnių apie pieno ūkio valdymą rasite čia.

Parengė dr. Vytautas Ribikauskas, dr. Ina Skurdenienė.

Rekomendacijos gyvulininkystei, LSMU Gyvulininkystės institutas.

 

Dalinkis:
Dr. Vytautas Ribikauskas

Apie Dr. Vytautas Ribikauskas

Išsilavinimas: nuo 1993 m. žemės ūkio mokslų daktaras (zootechnika 03).

Patirtis:  mokslas, mokymas, konsultavimas.

Mokslo institucija: Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės institutas.

Gyvūnų  mokslo  srities mokslinis darbas. Žemės ūkio gyvūnų  ir pašarų higiena,  sveikatingumas, gerovė, elgsena, laikymo  technologijos,   gyvulininkystės   ekologija   ir  agrarinė  aplinkosauga  gyvulininkystėje, gero ūkininkavimo praktika,  mėšlo  ir kitų atliekų ūkyje tvarkymas. Įvairių rūšių žemės  ūkio  gyvūnų  tvartų  įranga, mikroklimatas, klimato kaitos  įtaka gyvulininkystei.

Pareigos: Ekologijos skyriaus vyresnysis mokslo darbuotojas.

Susiję straipsniai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *