Pogumburys stimuliuoja arba slopina kiaušialąsčių augimą (ovogenezę), estrogeno ir progesterono sintezę. Antinksčiai slopina folikulų brendimą ir skatina progesterono sekreciją. Pogumburio aktyvumas yra kontroliuojamas aukštesniųjų nervinių centrų. Šie centrai įvairių gyvūnų rūšių susieti su reprodukcijos kontrole skirtingai, tačiau daugiausia įtakos turi olfaktorinė skiltis, kuri atsakinga už kvapo pojūtį. Smegenų žievė kontroliuoja vizualinius ir girdimuosius pojūčius. Konkorežinė liauka kontroliuoja, fotoperiodiškumą.
Pagumburio (hipotalamuso) neurosekretas – gonadotropin – realising hormono (GnRH) skatina iš hipofizio liuteinizuojančio ir folikulus stimuliuojančio (LH ir FSH) hormonų išsiskyrimą. Daugeliui hipofizės sekretuojamų hormonų būdingas neigiamas grįžtamasis ryšys. Kai kurie hipotalamuso išskiriami neurosekretai skatina arba slopina kitų hipofizio hormonų (STH, ACTH, TTH, MSH ir prolaktino) sekreciją. Pastarieji hormonai taip pat turi įtakos reprodukcijai, tačiau pagrindiniai yra FSH ir LH.
Gonadotropiniai hormonai LH (liuteinizuojantis) ir FSH (folikulus stimuliuojantis) yra glikoproteidai. LH skatina folikulų augimą ir brendimą kiaušidėse. Lytines funkcijas šis hormonas veikia per kiaušides. Dėl LH įtakos įvyksta ovuliacija ir formuojasi geltonasis kūnas. Be to LH reguliuoja geltonojo kūno funkcijas, stimuliuoja pieno liaukos funkcijas laktacijos periodu. Optimalus karvių LH santykis su FSH vidutiniškai yra 1:7. Šių hormonų santykis kinta viso lytino ciklo metu. FSH skatina folikulų augimą ir brendimą kiaušidėse.
Užpakalinė hipofizės dalis, arba neurohipofizė, susideda ir specializuotų nervinių arba neurosekretinių audinių ir embriologiškai yra kildinama iš smegenų pagrindo. Vazopresinas ir oksitocinas yra sintezuojami supraoptiniuose hipotaliamuso branduoliuose, bet į kraują išskiria neurohipofizės. Oksitocinas specifiškai veikia lygiuosius gimdos raumenis ir mioepitelines pieno liaukos ląsteles.
Hormonus, kurie turi įtakos lytiniam ciklui, išskiria ne tik hipofizė, bet ir gimda bei kiaušidės. Endokrininis organas yra vaisinės placentos (choriori) epitelis. Jis išskiria estrogenus, progesteroną, relaksiną ir choriogonadotropiną. Šis hormonas skiriasi nuo hipofizės gonadotropinių hormonų tuo, kad neveikia subrendusių patelių kiaušidžių. Lytiškai nesubrendusių patelių kiaušidėse, jis skatina folikulų vystymąsi, brendimą, gimdos pasiruošimą zigotos implantacijai.
Kiaušidės organizme atlieka dvi svarbias funkcijas: produkuoja kiaušialąstes ir sekretuoja hormonus. Karvių kiaušidės sekretuoja įvairius steroidinius hormonus, bet svarbiausi iš jų yra estrogenai ir progesteronas. Visi steroidai sintetinami iš cholesterolio, kuris savo ruožtu produkuojamas ląstelių viduje arba patenka su pašaru kaip jo metabolitas.
Biologiškai aktyviausiais yra estradiolis, o estronas ir estriolis, gali būti apibūdinami kaip estradiolio metabolitai. Testosteronas yra sintezuojamas iš cholesterolio, bendro steroidams pirmtako, theca interna sluoksnyje, kontroliuojant šį procesą LH ir FSH hormonams. Vėliau testosteronas, veikiant fermentui aromatazei granuliozinėse ląstelėse yra verčiamas estradioliu. Estradiolis yra sekretuojamas į besivystančių antrinių folikulų skystį ir kiaušidžių venas. Estradiolio koncentracija periferiniame kraujyje rujos metu yra žema. Jo lygis pakyla prieš keturias dienas iki rujos ir pasiekia aukščiausią ribą rujos dieną ar dieną iki rujos pradžios. Šis pikas būna anksčiau arba sutampa su priešovuliaciniu LH piku. Estradiolis apsrendžia specifinę patelės elgseną rujos metu. Didelė estradiolio koncentracija folikulinės fazės metu grįžtamuoju ryšiu veikia pagumburį. Dažniau išskiriamas GnRH ir taip sensibilizuojamas adenohipofizis. Kita vertus, žema estradiolio koncentracija liuteininės fazės metu sinergistiškai sąveikauja su progesteronu, sukeldama neigiamą grįžtamąjį efektą sekretuojant LH.
Geltonkūnis susideda iš dviejų tipų ląstelių: didelių, kilusių iš granuliozinio folikulo, ir mažų, kilusių iš theca interna, kurios vėliau sudaro 90 % visų ląstelių. Abu tipai sekretuoja progesteroną. Mažosios ląstelės labai jautrios LH, tuo tarpu didelės jautresnės prostaglandinams. Taip pat manoma, kad didžiosios ląstelės gali būti liuteininio oksitocino šaltiniu.
Folikulo granuliozinės ląstelės produkuoja nesteroidinį junginį – inhibiną, kuris stabdo FSH išskyrimą. Inhibinas gali slopinti FSH išskyrimą ir gali slopinti FSH surišimą granuliozinėse folikulo ląstelėse. Manoma, kad inhibinas yra sekretuojamas dominuojančio folikulo priešovuliaciniu periodu, slopina FSH išsiskyrimą ir kitų folikulų vystymąsi (slopina poliovuliaciją).
Fiziologiškai labai svarbus endokrininis gimdos – hipofizės – kiaušidžių ryšys bei liuteolitinis mechanizmas, kontroliuojantis lytinį ciklą. Geltonkūnis sveikoje, lytiškai subrendusios telyčios organizme būna aktyvus maždaug 320 dienų per metus. Geltonkūnio funkcija svarbesnė nei folikulų. Progesterono sekrecija yra būtina sustabdyti folikulų augimą ankstyvajame embrioniniame periode. Progesteronas svarbus implantacijos procese bei nėštumo metu. Procesas, sukeliantis geltonkūnio regresiją (ar inovuliaciją) lytinio ciklo metu bei leidžiantis vystytis Grafo folikului yra vadinamas liuteolitiniu procesu. Šio proceso mechanizmas siejasi su nesočiariebiają rūgštimi – prostaglandinu F2α., kurią išskiria endometriumas, kai gimdoje nesivysto embrionas.
Daugiau straipsnių apie veisimą rasite čia.
Parengė Dr. V.Žilaitis, prof. Habil. Dr. H.Žilinskas.
