Karvių šėrimas tvartiniu laikotarpiu

tvartiniu laikotarpiu

Mūsų šalies klimatinės sąlygos neišvengiamai suskirsto galvijų šėrimą ūkiuose į du laikotarpius: ganyklinį (vasaros) ir tvartinį (žiemos). Jei siekiame aukšto karvių produktyvumo, bandos sveikatingumo, tvartinis laikotarpis visuomet būna sudėtingesnis, reikalaujantis daugiau žinių ir darbo. Žiemą sunaudojamos gyvulio organizme per vasarą sukauptos mineralinių medžiagų, vitaminų atsargos, tad pablogėję pašarai ar jų stoka išsekina gyvulius, o šėrimo klaidos sumažina produktyvumą.

Svarbu subalansuoti karvių racioną

Geriausių rezultatų pasiekiama tada, kai produktyvios pieninės aukšto genetinio potencialo karvės gauna gerai subalansuotus pašarus. Galvijų racionų pagrindą visais metų laikais sudaro žoliniai pašarai, tačiau tvartiniu laikotarpiu juos naudojame silosuotus (vytintos žolės silosą, kukurūzų silosą, javainį) arba išdžiovintus (šieną, šiaudus).

Konservuoti žoliniai pašarai maistingumu neprilygsta žolei. Tiesa, tinkamai paruoštuose dauguma maisto medžiagų išlieka per žiemą. Tad minėtieji stambieji pašarai turi sudaryti karvių raciono pagrindą, o koncentratai – tik nedidelę jo dalį. Kadangi jie užtikrina maksimalų karvių produktyvumą, šiais pašarais balansuojame racioną iki reikiamo maistingumo. Labai svarbu apskaičiuoti optimalią koncentratų normą racionuose. Per didelis jų kiekis pašaruose gali sukelti karvių sveikatos problemų.

Ūkininkai puikiai žino konservuotų pašarų gamybos technologines subtilybes, tačiau retai pavyksta viską atlikti laiku ir teisingai (genda technika, netikėtai palyja ir pan.). Todėl dažnai reikia atsakyti į klausimus – kokia pagaminto silosuoto pašaro kokybė, koks optimalus koncentratų kiekis reikalingas pašaro daviniui subalansuoti? Kad nereiktų spėlioti, galima ir reikia tirti pagaminto silosuoto pašaro kokybę. Šią paslaugą teikia LŽŪKT konsultantai, atvykstantys į ūkį su mobilia pašarų tyrimo įranga (AgriNir analizatoriumi). Pašarus į stacionarią laboratoriją, veikiančią LAMMC Žemdirbystės institute, galima nuvežti pačiam. Pinigai už tyrimo paslaugas simboliniai, o nauda – didžiulė.

Pašarų racionų balansavimas yra būtinas pienininkystės ūkyje, o jų koregavimas turi vykti nuolat: pradėjus šerti naujais pašarais (atidarius naujas pašarų saugyklas, nusipirkus įvairių išspaudų ar kitų pašarų), gavus atsakymus apie bandos produktyvumo kontrolės rezultatus. Būtent šie rezultatai ir yra karvių organizmo būklės veidrodis, parodantis, ar tinkamai sudarytas šėrimo racionas. Deja, nemažai ūkininkų, taupydami pinigus ne ten kur reikia, atsisakė karvių produktyvumo kontrolės, atsisakydami ir išsamios informacijos apie karvių organizmo būklę bei galimybės ištaisyti daromas šėrimo klaidas.

Ūkyje be specialisto pagalbos sudaryti optimalų maksimalią produkciją ir karvių sveikatą garantuojantį racioną nelengva. Tam reikalingos ne tik techninės priemonės (šėrimo programos), bet ir geras teorinis šio reikalo išmanymas, praktinė patirtis vertinant, kokio efekto galima tikėtis. Todėl aptarsime tik pagrindinius karvių šėrimo racionų sudarymo principus, kurie dar labiau pagilintų supratimą, koks svarbus dalykas karvei (ir ūkininkui, nes tai jo pinigai) yra teisingai sudarytas karvių šėrimo racionas.

Svarbiausi melžiamų karvių racionų sudarymo momentai

Karvės su pašaru turi gauti tiek maisto medžiagų, kiek sunaudoja savo gyvybiniams poreikiams ir produkcijos sintezei (pienas, priesvoris, vaisius). Su pašaru per parą gyvuliai turi gauti tiek energijos, baltymų, mineralų, vitaminų ir vandens, kiek minėtiems poreikiams jų sunaudoja per parą. Produktyvios karvės mitybos sąlygoms yra labai reiklios. Jos vienodai jautriai reaguoja į maisto medžiagų trūkumą ir perteklių.

Racionus tikslinga sudaryti atskiroms karvių grupėms, atsižvelgiant į laktacijos periodą. Grupuoti reikia todėl, kad karvės nepritrūktų maisto medžiagų ir nebūtų peršertos. Tai svarbu ir karvių sveikatai, ir ūkio ekonomikai. Ankstyvosios laktacijos (šviežiapienės) karvės turėtų būti pervestos į aukščiausią produktyvumo grupę. Į žemesnę produktyvumo grupę karvės pervedamos atsižvelgiant į produktyvumą. Jeigu karvė bus teisingai pervesta į žemesnę produktyvumo grupę, jos produktyvumas nesumažės arba sumažės nedaug. Balansuojant racioną, reikia atsižvelgti į tai, kiek ir kokių pašarų turime, koks sušėrimo būdas taikomas ūkyje (kiekvienas pašaras dalijamas atskirai ar sumaišant pašarų dalytuve, taip vadinama viso raciono sistema (VRS).

Raciono pagrindas visuomet bus stambieji pašarai, t. y. ūkininko ūkyje pasigaminti konservuoti žoliniai pašarai. Jei leidžia galimybės, tikslinga pasigaminti ne tik vytintos žolės siloso, bet ir auginti kukurūzų, skirtų silosuoti. Turint abiejų rūšių siloso, lengviau subalansuoti racioną. Stambieji pašarai būtini karvių gyvybinėms funkcijoms palaikyti ir minimaliai produkcijai gauti. Jų ant karvių „šėrimo stalo“ turi būti pakankamai, todėl pašarų poreikį reikia planuoti iš anksto, dar pavasarį numatant, kiek hektarų pievų reikės reikalingam siloso kiekiui pagaminti, kiek pasėti kukurūzų, javainio ar pan.

Kita raciono dalis – koncentratai su didesniu ar mažesniu baltymų kiekiu, atsižvelgiant į pagamintų ūkyje stambiųjų pašarų kokybę. Be koncentratų nepavyktų išryškinti karvių produktyvumo potencialo. Aukšto produktyvumo karvėms reikia daug energijos ir baltymų, pagrindiniuose pašaruose jų nėra pakankamai. Trūkstamą energijos ir baltymų kiekį karvės turi gauti su koncentratais.

Reikia paskaičiuoti sausųjų medžiagų poreikį

Visi pašarai sudaryti iš dviejų komponentų – sausųjų medžiagų (SM) ir vandens. Šėrimo specialistai dažnai juokauja, kad karvė „supranta” tik sausosiomis medžiagomis (SM). Tai reiškia, kad sudarydami racioną turime įvertinti, kiek karvė fiziškai pajėgs suėsti pašaro SM, ir taip sudėlioti šėrimo racioną, kad jo sausosiose medžiagose būtų pakankamas kiekis visų reikalingų maisto medžiagų.

Priklausomai nuo produktyvumo ir fiziologinės būklės (amžiaus, veršingumo, laktacijos stadijos), karvė, priklausomai nuo savo kūno masės, per parą gali suėsti 2,5–3,8 proc. sausųjų medžiagų (kartais – ir iki 4,7 proc.). Taigi, apie 600 kg sverianti karvė, atsižvelgiant į jos būklę, pajėgi per parą suėsti nuo 15 kg iki 28 kg SM.

Žoliniuose pašaruose SM kiekis priklauso nuo to, kokios brandos ir drėgnumo juos silosavome. Pvz., vytintos žolės silosas turi apie 45 proc. SM, taigi 1 kg siloso yra 0,45 kg SM. Jeigu per parą tokio siloso sušeriame 20 kg, karvė iš jo gauna 9 kg SM. Kukurūzų silosas paprastai turi apie 35 proc. SM, tai 1 kg tokio siloso yra 0,35 kg SM, o kai paros davinys yra apie 20 kg, tai sudaro 7 kg SM. Vadinasi, sušerdami šiuos pašarus (apie 40 kg abiejų rūšių siloso), karvei atiduodame apie 16 kg SM.

O jeigu pagal produktyvumą per parą karvė turėtų gauti 25 kg SM? Kiekvieno ūkio tikslas yra pašerti karves kuo pigiau, t. y. apėmingais žoliniais pašarais (vytintos žolės, kukurūzų silosu, šienu), tačiau problema yra ta, kad karvė fiziškai negalės suėsti tokio šių pašarų kiekio, kad būtų patenkinti visi jos organizmo gyvybiniai poreikiai ir SM poreikis siekiant maksimalios pieno produkcijos. Todėl laktuojančios karvės paros pašarų davinyje turi būti koncentratų. Kuo karvė produktyvesnė, tuo daugiau jai reikia skirti koncentruotų pašarų.

Sausųjų medžiagų suvartojimas priklauso nuo raciono sudėties, jo visavertiškumo, fizinių-mechaninių savybių. Todėl produktyvioms karvėms skiriami pašarai, kurių svorio vienete (sausosiose medžiagose) yra daugiau energijos ir maisto medžiagų. Mažesnio produktyvumo karvėms galima skirti mažesnės energinės vertės pašarus.

Apskaičiuojamas energijos poreikis

Karvėms reikia energijos gyvybiniams procesams, pieno sintezei, paskutinėmis savaitėmis prieš apsiveršiavimą – vaisiui augti, o jaunoms karvėms (pirmos ir antros laktacijos) – kūno masei augti. Sudarant šėrimo racionus melžiamoms karvėms, dažnai naudojama Vokietijoje sukurta grynosios energijos (neto) laktacijai sistema (NEL). Šioje vertinimo sistemoje pašarų grynoji energija apskaičiuojama pagal planuojamo gauti pieno energijos kiekį. Pašaruose energijos kiekis ir grynosios energijos laktacijai poreikis išreiškiamas megadžiauliais (MJ).

NEL poreikis laktuojančiai karvei (kūno masė – 600 kg)

Subalansuota baltymų koncentracija ir pakankamai vandens

Karvės bus produktyvios ir sveikos, jei subalansuosime baltymų kiekį racione. Trūkstant baltymų, silpsta karvės prieskrandžio mikroorganizmų veikla, lėčiau virškinama ląsteliena. Pašarų baltymai turi įtakos ir pieno baltymingumui. Laktacijos laikotarpiu baltymai karvių raciono sausosiose medžiagose turi sudaryti 18–19 procentų.

Baltymai skirstomi į skaidomus ir neskaidomus karvės prieskrandyje. Prieskrandžio mikroorganizmai gali suskaidyti nuo 75 iki 95 proc. žolės, siloso, varpinių augalų šieno, miežių, kviečių, rugių, žirnių, pupų grūdų baltymus. Bet šerti karves daug prieskrandyje skaidomų baltymų turinčiu pašaru nėra teisingas sprendimas. Prieskrandžio mikroorganizmai nesugeba pasisavinti viso fermentacijos metu susidariusio amoniako ir paversti jo į mikrobinius baltymus. Racione turi būti tokių baltymingų pašarų, kurių baltymai neskaidomi didžiajame prieskrandyje, kurie nepakitę keliauja į plonąjį žarnyną ir naudojami gyvybiniams procesams palaikyti bei produkcijai gaminti. Tokių baltymų turi rapsų, sojų išspaudos ir rupiniai.

Taigi tuomet, kai primilžis didesnis kaip 20 kg, kiekvieniems 5 kg pieno gauti rekomenduojama duoti po 0,5 kg koncentratų, kurių baltymingumas yra 34–50 proc., t. y. sojų, rapsų rupinių, baltymų, vitaminų, mineralų papildų (BVMP) ir kitų daug baltymų turinčių koncentratų.

Sausųjų medžiagų, energijos ir baltymų poreikis yra raciono sudarymo pagrindas. Tačiau reikia įvertinti ir kitų raciono rodiklių svarbą produktyvių karvių racionuose: ląstelienos, riebalų, krakmolo, cukraus, mineralų (makro ir mikroelementų).

Labai svarbu, kad karvės bet kada galėtų atsigerti. Kai žiemą už tvarto durų kartais spaudžia nemenkas šaltukas, visuomet reikia patikrinti, ar neužšalo tvarte vandenį į girdyklas tiekiantys vamzdžiai, girdyklos. Esant normalioms sąlygoms, 1 kg raciono sausųjų medžiagų reikia 4,5 kg vandens. Laktacijos metu ir priklausomai nuo oro temperatūros vandens poreikis padidėja (5,5 ir daugiau 1 kg/SM). Produktyvios karvės per parą sunaudoja 100–120 l ir daugiau vandens. Jo trūkstant vandens, pieno primilžis sumažėja tą pačią dieną.

Patartina kreiptis į specialistus

Taigi jei ūkininkas nėra šėrimo specialistas, patartina dėl racionų sudarymo kreiptis į nepriklausomus šėrimo konsultantus, o pačiam daugiau laiko praleisti tvarte stebint, kokį poveikį sudarytas racionas daro karvių sveikatai, jų produktyvumui, kontroliuojant, ar gera pašarų kokybė, ar neprasidėjo antrinė siloso fermentacija ir pan.

Teorinio karvių šėrimo raciono sudarymas – dar nėra viskas. Pastebėjus, kad jos mažiau duoda pieno, pakito jo sudėtis ir kokybė, karvės dažniau serga (mastitai, acidozė, ketozė, nagų ligos ir kt.), gali tekti priimti naujus sprendimus ir, galbūt, koreguoti šėrimo racioną, kuris atitiktų karvių poreikius. Visada reikia atkreipti dėmesį į tai, ar karvės noriai ir daug ėda, kiek jų praėjus valandai po šėrimo atrajoja, kokia mėšlo spalva ir konsistencija, ar jame nesimato nesuvirškinto pašaro dalelių. Ar teisingai subalansuotas racionas, rodo ir pieno sudėties rodikliai (riebalų ir baltymų santykis, laktozė, urėja, somatinių ląstelių skaičius). Produktyvumo kontrolė labai svarbi pagalbinė priemonė optimizuojant karvių šėrimą.

Daugiau straipsnių apie šėrimą rasite čia.

Daugiau straipsnių apie pieno ūkio valdymą rasite čia.

© VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, 2014 m.
Rita Samalionienė,
Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Radviliškio r. biuro gyvulininkystės specialistė

Dalinkis:

Susiję straipsniai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *