Kaip parodė kelių dešimtmečių kukurūzų auginimo praktika ir mokslinių tyrimų rezultatai, kukurūzai ir Lietuvoje gali duoti gausų žaliosios masės derlių – iki 30–50 t/ha (nuo 9 iki 15 t sausųjų medžiagų).
Kukurūzai Lietuvos laukuose yra palyginti naujas augalas. Plačiau auginti juos kukurūzų silosui pradėta tik šeštojo praėjusio amžiaus dešimtmečio viduryje. Iki tol jie buvo laikomi išimtinai šiltų kraštų augalu ir manoma, kad mūsų klimato sąlygos jiems augti nepalankios.
Kukurūzų auginimu kasmet susidomi vis daugiau mūsų šalies ūkininkų, nes šių augalų naudojimo galimybės tikrai plačios – jie tinka ir silosui, ir grūdams, ir bioetanoliui gaminti. Dar viena iš priežasčių, galinčių paskatinti kukurūzų plotų didėjimą Lietuvoje, – šylantis klimatas, kuris tampa vis palankesnis šilumą mėgstantiems augalams, tarp jų ir kukurūzams. Mokslininkų vertinimu, vegetacijos laikotarpis Lietuvoje tampa ne tik šiltesnis, bet ir šiek tiek sausesnis dėl pastaraisiais metais pastebimo kritulių persiskirstymo.
Kada silosuoti
Galvijų mitybos mokslui žengiant į priekį, kukurūzų siloso gamybai imta naudoti anksti bręstančias jų veisles ir kukurūzus silosuoti tuomet, kai grūdai būna pasiekę vaškinę brandą. Mat silosuojant žaliąją masę, silosas būna menkos pašarinės vertės, masės slėgimo metu išteka daug sulčių, o kartu su jomis – ir daug vertingų maisto medžiagų. Kukurūzų silosas, pagamintas grūdams pasiekus vaškinę brandą, yra vertingas pašaras melžiamoms karvėms, prieaugliui ir penimiems galvijams.
Vegetacijos eigoje, kukurūzams augant ir bręstant, juose daugėja sausųjų medžiagų, keičiasi jų (baltymų, riebalų, angliavandenių, ląstelienos) kiekis ir santykis. Tačiau žolėje ir kukurūzams vegetuojant šie pokyčiai yra skirtingi. Žolei bręstant, joje sparčiai mažėja baltymų, didėja ląstelienos kiekis, mažėja virškinamumas ir energinė vertė. Tuo tarpu kukurūzų virškinamumas per vegetaciją mažėja nedaug, o dėl burbuolių grūduose besikaupiančio didelio medžiagų, ypač angliavandenių (krakmolo), kiekio jų energinė vertė didėja.
Maisto medžiagų maksimumas pasiekiamas kukurūzams esant pieninės–vaškinės arba vaškinės brandos. Tuo metu juose būna 30–34 proc. sausųjų medžiagų ir didelę jų dalį sudaro burbuolės su grūdais. Šiuo augalų brandos tarpsniu (grūdai geltoni, vaško konsistencija juose – apie 55 proc. sausųjų medžiagų) gaunama aukštos pašarinės vertės žaliava, iš kurios pagamintą silosą gerai virškina galvijai.
Ūkininkas apytikriai įvertinti kukurūzų brandos tinkamumą silosavimui gali lauke, apžiūrėdamas, kaip atrodo kukurūzų burbuolėje esantys grūdai – t. y. kur baigiasi taip vadinama kukurūzo grūdo „pieno linija“. Perlaužus burbuolę, apžiūrimas grūdo standumas ir užčiuopiama ta vieta, kurioje pasibaigia standus krakmolas bei prasideda skysta pieninė konsistencija. Kukurūzus jau reikia silosuoti, kai standžioji dalis (krakmolas) sudaro ne mažiau kaip du trečdalius grūdo.
Kukurūzai vaškinę brandą pas mus dažniausiai pasiekia besibaigiant rugsėjui. Prasidėjusios šalnos rugsėjo gale ar spalio pradžioje šios stadijos kukurūzams nėra pavojingos, tačiau, joms prasidėjus, kukurūzus reikia silosuoti. Atsižvelgiant į oro prognozes, derlių nuiminėti reikia maždaug per savaitę po šalnos. Po tiek dienų pagrindinių maisto medžiagų kiekis (išskyrus karotiną) beveik nesumažėja. Vėliau patiriama maisto medžiagų nuostolių, nes po šalnų dažniausiai būna lietus, sušalusių augalų ląstelių sienelės suyra, sultyse ištirpusios maisto medžiagos su lietumi išsiplauna, pablogėja siloso kokybė, po lietaus kukurūzus puola pelėsių grybai, puvimo bakterijos ir kt.
Pieninės–vaškinės brandos kukurūzai yra jautresni šalnoms. Jeigu ankstyvosios šalnos pakanda nesubrendusį augalą, tolesnis brendimas sustoja. Jei ilgiau užtrunka sausi, saulėti orai, kukurūzai vėliau šiek tiek apdžiūna ir taip sumažėja sausųjų medžiagų nuostoliai silosuojant. Todėl ne visada būtina juos pjauti iš karto po nakties šalnų, galima palaukti, kol išdžius, bet ne ilgiau kaip 6–7 dienas.
Ar kukurūzai iki prasidedančių šalnų pasieks reikiamą silosavimui vaškinės brandos tarpsnį, labiausiai priklauso nuo veislės, klimato ir dirvos sąlygų augimo sezono metu bei pasėlių priežiūros (sėjos laiko, tręšimo, piktžolių kontrolės ir t. t.).
Veislės klasifikuojamos pagal brandumo skalę
Kukurūzų veislės ES šalyse klasifikuojamos priklausomai nuo jų brendimo trukmės pagal vadinamą FAO brandumo skalę. Pagal ją atskirai vertinamos grūdams ir silosui skirtos kukurūzų veislės. Lietuvoje paprastai pasirenkami kukurūzų hibridai, kurių brandos FAO skaičius būna 170–230. FAO skaičius nustatomas veislių tyrimo metu. Jo dydis priklauso nuo sausųjų medžiagų (SM) kiekio derliaus nuėmimo metu. Pvz., Vokietijos sąlygomis 10 FAO skaičių atitinka 1–2 kukurūzų brendimo dienas arba 1–2 proc. SM, o tai reiškia, kad kukurūzų veislė, kurios FAO skaičius yra 170, pribręsta 5–9 d. anksčiau negu ta, kurios šis skaičius yra 230. Lietuvoje auginant ankstyvojo brendimo (trumpo, apie 90 d. vegetacijos laikotarpio) hibridinių kukurūzų veisles ir esant palankiai vasarai, reikiama vaškinė branda pasiekiama nesunkiai.
Vokiečių firma „Pioneer“ buvo viena pirmųjų, į Lietuvą atvežusi vakarietiškos selekcijos šiuolaikines kukurūzų veisles. Kasmet atnaujinamame Nacionaliniame augalų veislių sąraše atsiranda naujų veislių pavadinimų. Kalbėdami apie kukurūzų veisles, daugelis specialistų pabrėžia, kad nėra vienos geriausios. Kiekviena turi savo pliusų. Todėl pasirinkimą lemia ūkio specifika, dirvožemis, taikomos auginimo technologijos, o pasirinkta kukurūzų veislė pirmiausiai turi atitikti konkretaus ūkio poreikius.
Silosavimo technologija
Jei ūkis turi gerai paruoštą kukurūzų nuėmimo techniką, pasigaminti geros kokybės silosą pavyksta beveik visada – tai akivaizdu, kai kasmet tiriame kukurūzų siloso pavyzdžių maistingumą ir kokybę rajono ūkininkų ūkiuose.
Kukurūzai pjaunami ir smulkinami pakabinamais, prikabinamais ir savaeigiais smulkintuvais, kuriuos kiekvienas ūkis įsigyja (arba samdo) atsižvelgdamas į turimą plotą ir pageidaujamą našumą. Smulkinimo sėkmės garantas – aštrūs ir tinkamai sureguliuoti smulkintuvo peiliai. Pjaustiniai turi būti 4–5 mm ilgio, nes beveik visada silosuojame daugiau kaip 30 proc. SM turinčius kukurūzus. Kukurūzų grūdai pjovimo momentu būtinai turi būti sutraiškomi, nes sveikų, nepažeistų grūdų galvijai nesuvirškina.
Tinkamai susmulkintus kukurūzus lengva silosuoti, nes fermentacijos procesas dėl jame esančio didelio krakmolo kiekio vyksta greitai, nereikia siloso priedų, jo pH būna mažas, jame nėra sviesto rūgšties, nes pjovimo metu paliekamos aukštos (iki 15 cm) ražienos, todėl į silosuojamą masę paprastai nepakliūna žemių. Svarbu (kaip gaminant ir bet kurį silosą) tranšėją (kaupą) užpildyti kuo greičiau, neleidžiant kukurūzams įšilti. Reikia gerai suspausti, sandariai uždengti. Ir vėliau, kuomet pradedama šerti kukurūzų silosu, reikia nepamiršti, kad jame gali greitai prasidėti antrinė fermentacija (kaitimas ir gedimas). Norint to išvengti, svarbu kiekvieną savaitę sušerti tam tikrą siloso kiekį: apie 1,5 m iš tranšėjos ar kaupo, uždengto žemėmis, ir apie 2 m, jei silosas uždengtas vien tik plėvele.
Kaip šerti
Geros kokybės kukurūzų silosą noriai ėda visų grupių ir amžiaus galvijai. Tinkamai paruošto kukurūzų siloso pašarinė vertė yra aukšta, nes jame sukaupta daug gyvuliams reikalingos energijos. Tačiau kukurūzų silosas melžiamų karvių racione neturėtų būti vienintelis pašaras. Siekiant sudaryti teisingą karvių racioną, kukurūzų silosas paros metu šeriamas pakaitomis su žolių silosu. Šviežiapienės karvės su kukurūzų silosu gali gauti 65–75 proc. SM (tiesa, nereikia pamiršti, kad karvėms gaunant didesnį kiekį kukurūzų siloso ir krakmolingų koncentratų, reikia apskaičiuoti bendrą krakmolo kiekį racione, nes jo raciono SM neturi būti daugiau kaip 30 proc.), o vėlesnės laktacijos periodais – apie 35–25 proc. žolinių pašarų SM poreikio.
Kukurūzų silosu iki soties galima šerti veršelius, penimus galvijus nuo 2 mėn. amžiaus iki skerdimo, tam tikrais augimo laikotarpiais – ir veislinius gyvulius (metų ir vyresnėms veislinėms telyčioms kukurūzų silosą reikia riboti, kad jos nenutuktų).
Populiarėja nauja technologija
Šiuo metu ūkiuose populiarėja viena naujausių technologijų – traiškytų drėgnų grūdų silosavimas specialiose polietileno žarnose. Tam naudojamos traiškytuvai, traiškantys grūdus ir tuo pačiu metu pildantys polietileno žarną. Tai vienas efektyviausių grūdų silosavimo būdų, kuriuo užtikrinamos labai geros anaerobinės sąlygos tinkamai fermentacijai. Taip dideli pienininkystės ūkiai konservuoja ir kukurūzų grūdus. Vaškinės brandos grūdų krakmolas yra tešlos konsistencijos ir daug ilgiau fermentuojamas, todėl tokio pašaro galvijams vienu metu galima duoti didesnį kiekį, sumažėja acidozės pavojus.
Tinkami ekologiniuose ūkiuose
Kukurūzus tinka auginti ekologiškos gamybos ūkiuose, kadangi jų pas mus masiškai neužpuola pavojingos ligos ir kenkėjai. Plėtojant ekologinę žemdirbystę, kur nenaudojamos tradicinės cheminės augalų apsaugos priemonės, tai yra pranašumas, lyginant su kitais augalais. Kadangi kukurūzus reikia gerai patręšti azotu, galima efektyviai naudoti ekologinio ūkio gyvulių mėšlą, srutas. Su piktžolėmis kovojama akėjant – po sėjos galima suspėti nuakėti pasėlį bent 2 kartus.
Dar kelios vertingos savybės
Kukurūzams, kaip perspektyviems pašariniams augalams, tikrai yra daug priežasčių pasakyti ne vieną pagiriamąjį žodį. Jie yra vieni našiausių augalų pagal pašarinės energijos išeigą iš vieno hektaro, lyginant su javais, kukurūzų auginimo sąnaudos yra mažesnės, todėl pagaminami pigesni pašarai. Kukurūzų didžiulis potencialas ir agrotechnikos atžvilgiu, nes yra monokultūra, toje pačioje vietoje gali augti metų metus. Ši ypatybė taip pat galėtų paskatinti ūkininkus, ypač gyvulių augintojus, juos sėti.
Pabaigai dar vienas, su aplinkos apsaugos gerinimu susijęs pastebėjimas. Kukurūzai – daug draugiškesni aplinkai už kitus pas mus auginamus žemės ūkio augalus. Paimtą iš atmosferos anglies dvideginį augalai skaido į anglį ir deguonį. Anglis naudojama organinių medžiagų sintezei, deguonis, kaip šalutinis produktas, išskiriamas į atmosferą. Kukurūzai anglies dvideginio, kurio perteklius mūsų atmosferoje yra nepageidautinas, paima iš atmosferos 33 proc. daugiau negu javai ar daugiametės žolės, taip prisidėdami prie aplinkos taršos mažinimo. Todėl, augindami didesnius kukurūzų plotus, kursime ir sveikesnę aplinką.
Rita SAMALIONIENĖ,
Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Radviliškio r. biuro gyvulininkystės specialistė
