Pašarai iš pirmos žolės – bandos elitui

maxresdefault

Pavasaris ūkininkus pasitinka mažėjančiomis pieno kainomis, todėl kiekviename ūkyje tenka ieškoti vidinių rezervų, kaip didinti pieno ūkio pelningumą ir išlikti konkurencingam šiame sektoriuje. Strategijų, padedančių įveikti šią problemą, gali būti kelios, o pasirinkimą lemia kiekvieno ūkio finansinė situacija, jos analizė.

Tikslas visada vienas – mažinti pieno gamybos išlaidas. Kaip bebūtų, diskusijos apie pieninių ūkių pelningumą dažnai baigiasi diskusijomis apie šėrimo išlaidas. Rezervų tikrai rastume kiekviename ūkyje, tačiau palankios pieno supirkimo kainos kartais „užmigdo“ ūkininkų budrumą, atsipalaiduojama ir mažiau dėmesio kreipiama į priemones ir būdus, kurie nereikalauja papildomų sąnaudų, o naudos duoti gali – tiesiog tam neteikiama svarbos.

Pašarai ir šėrimo planavimas tampa vis svarbesni, nes gerėja karvių bandų genetinė kokybė. Tačiau gera genetika bejėgė, jei ūkio pašarų bazė silpna. Kokybiški pašarai ir subalansuotas šėrimas turi daugiausia įtakos karvių pieningumui bei sveikatai. Tik sukūrus tvirtą pašarų bazę bei pritaikius tobulus žolinių pašarų ruošimo (konservavimo) būdus, galima intensyviai plėtoti pieno ūkį. Atskirų autorių teigimu, pieno produkcija apie 50–57 proc. priklauso nuo karvių šėrimo tobulumo, o likusi dalis – nuo gyvulio paveldimųjų savybių ir laikymo sąlygų. Gera šėrimo tvarka yra pelningo pieninių galvijų auginimo pagrindas. Pieno gamybos veikloje pašarai sudaro didžiausią sąnaudų dalį. Šėrimas pieno gamintojui dažnai tampa tikru iššūkiu, nes reikia išlaikyti pusiausvyrą tarp naudos ir geros kokybės pašarų kainos. Nepaisant visų atliekamų tyrimų ir bandymų rezultatų, dėl karvių virškinimo sistemos sudėtingumo pieninių galvijų šėrimas gali būti prilyginamas vos ne menui, todėl svarbi kiekviena iš pirmo žvilgsnio nereikšminga smulkmena.

Stambieji pašarai visada sudaro melžiamų karvių, pakaitinės bandos (telyčių) raciono pagrindą. Tvartiniu laikotarpiu galvijai bus šeriami silosuotais ar džiovintais stambiaisiais pašarais, o dabar būtent tas metas, kai šie pašarai ruošiami.

Nuo ko priklauso žolinio pašaro kokybė?

Kokybę lemia nemažai veiksnių: žolyno botaninė sudėtis, jo tręšimas, žolyno pjūties laikas, pasirinktas žolės konservavimo būdas ir tinkamas jo atlikimas. Mišrios botaninės sudėties žolyne yra visų maisto medžiagų ir daugelis mineralinių medžiagų, reikalingų galvijų normalioms fiziologinėms funkcijoms ir pieno sintezei. Geros pašarinės vertės siloso iš menkaverčio žolyno nepagaminsime, bet ir vertingų žolynų pašarinę vertę galime paversti niekais jį pasendinus (perauginus) arba blogai susilosavus.

Kuo ypatingi pašarai, pagaminti iš pirmosios žolės, kodėl jie tokie vertingi? Todėl, kad pirmoji žolė pati maistingiausia. Įpusėjus vasarai, trumpėjančios dienos, o vėliau – ir vėstančios naktys nebeskatina intensyvaus žolės augimo, mažiau sukaupiama maisto medžiagų ir atolų žolynų pašarinė vertė jau neprilygsta pavasarinės žolės maistingumui. Tačiau ir pavasarį, žolėms augant ir vystantis, didėja masė, bet mažėja pašarinė vertė. Itin smarkiai pašarinė vertė ima mažėti po žydėjimo. Todėl, numatant pašarų gamybos pradžią, svarbu suderinti tuos du dalykus – bendrą žolės masės derlių ir jos pašarinę vertę.

Žolių kokybę ir maistingumą lemia daugelis veiksnių, bet labiausiai – vegetacijos tarpsnis. Žolėms augant, mažėja baltymų, riebalų, pelenų, ypač karotino. Mineralinių medžiagų (fosforo, kalio, kalcio, magnio ir kt.) kiekis žolėms bręstant taip pat kinta. Todėl peraugusios žolės maisto ir mineralinių medžiagų fiziologiškai nepakanka gyvulių organizmui. Iš peraugusios žolės, kurioje yra daug ląstelienos, pagamintą pašarą karvės virškina ilgai, apie 30– 40 valandų. Tuo tarpu pašarą, pagamintą iš jaunos žolės – perpus trumpiau. Gavę iš peraugusios žolės pagaminto pašaro gyvuliai ilgiau jaučiasi sotūs, mažiau ėda, tačiau tuo pačiu būna ir mažai produktyvūs. Kadangi produkcijai laikomų gyvulių paskirtis yra ne kaip nors išgyventi, o pagaminti kuo daugiau pieno ar priesvorio, prastą žolinį pašarą tvartiniu laikotarpiu jau tenka kompensuoti nepalyginamai brangesniu – koncentratais.

Peržydėjusiose varpinėse žolėse lieka apie pusę ar net mažiau ankstesniais vegetacijos tarpsniais buvusių maisto medžiagų. Mokslo atliktais tyrimais nustatyta, kad žolėms peržydėjus žaliųjų baltymų lieka 2,7 karto mažiau, nei, pavyzdžiui, bamblėjimo fazėje. Gerokai sumažėja riebalų, o karotino peržydėjusiose varpinėse žolėse sumažėja net 8 ir daugiau kartų. Karotinas yra gana svarbus pievų žolės kokybės rodiklis, todėl jo trūkstant gyvuliai gali būti nelabai produktyvūs, nevaisingi ar vesti silpną prieauglį. Ankštinių žolių maistingumas vegetacijos metu kinta mažiau. Žaliųjų baltymų vegetacijos metu (peržydėjus) sumažėja vidutiniškai 1,6 karto, riebalų – 1,4, o karotino – 3,5 karto.

Kodėl taip yra? Todėl, kad daugiausia maisto medžiagų ir vitaminų yra žolių lapuose, o ląstelienos – stiebuose. Žolėms vystantis, santykinai lapų kiekis mažėja, stiebų – didėja, todėl ir pašarinė žolių vertė prastėja. Blogėja ir virškinamumas, nes bręstančiose žolėse vis daugiau atsiranda ląstelienos, o pastarojoje – lignino – nevirškinamos ląstelienos. Nesubrendę lapiniai augalo audiniai suvirškinami net iki 80–90 proc., tuo tarpu subrendusių stiebų virškinamumas nesiekia ir 50 procentų. Dar vienas niuansas, svarbus pienininkystės ūkyje – vėlai nušienavus pirmąją žolę, mažesnis užauga atolo derlius.

Kurias karvių grupes šersime?

Argumentų paneigti iš pirmos žolės pagal visas technologines rekomendacijas pagaminto pašaro vertei tikrai nesurasime. Tad kokioms galvijų grupėms ūkyje jis turėtų atitekti?

Nerasime ūkio, kuriame vienu metu visos laikomos karvės būtų vienodo amžiaus, produktyvumo, laktacijos stadijos. Todėl būtų teisinga teigti, kad geriausios kokybės žoliniai pašarai, kuriuos pavyko pasigaminti ūkyje, turi atitekti produktyviausiems gyvuliams. Tuomet ūkininkas gautų maksimaliausią naudą, nes dauguma mūsų šalies pienininkystės ūkių vis vien laikosi šėrimo pagal grupes strategijos.

Šeriant pagal grupes, atsižvelgiame į tai, kad skirtingu laktacijos periodu karvių poreikis maisto medžiagoms yra skirtingas ir jas grupuojame pagal produktyvumą bei laktacijos fazę, sudarydami skirtingus racionus kiekvienai grupei.

Dažniausiai yra sudaromi trys racionai melžiamoms karvėms: šviežiapienėms, pirmosios ir antrosios laktacijos pusės ir du racionai užtrūkusioms karvėms (užtrūkimo pradžiai ir pabaigai).

Pieningų karvių maisto medžiagų poreikiai dideli, o galimybės suėsti daug pašarų – ribotos, todėl ra-ciono sausojoje medžiagoje turi būti didelė energijos, baltymų, kitų maisto medžiagų ir mineralų koncen-tracija. Jei melžiant per parą 10 kg pieno, 1 kg raciono SM pakanka apie 5,0 MJ NEL (neto energija laktacijai) ir 120 g žaliųjų baltymų, tai primilžiui pasiekus 40 kg, turėtų būti 7,2–7,6 MJ NEL ir 180–200 g žaliųjų baltymų.

Jei šeriame produktyvias karves, daug ląstelienos turintys pašarai negali vyrauti jų racionuose, nes nepatenkinsime energinio poreikio ir negausime maksimalaus galimos produkcijos kiekio. Energines kar¬vių reikmes geriausiai patenkintų koncentratai, kurių 1 kg SM yra apie 7,5–8,5 MJ NEL, tačiau koncentratai yra brangūs, didėja pieno savikaina. Ir tai dar ne viskas. Didesni šių pašarų kiekiai keičia būtinas sąlygas (terpę) mikroorganizmams karvės prieskrandyje gyventi. Koncentratų fermentacijos metu prieskrandyje susidaro labai daug lakiųjų riebalų rūgščių, kurios rūgština prieskrandžio turinį, o mikroor¬ganizmams reikalinga beveik neutrali (pH 6,5–6,8) terpė. Dėl didelio rūgštingumo (pH 4,5–5,0) išsivysto acidozė, mikroorganizmai tampa neaktyvūs, karvė praranda apetitą, neatrajoja, suserga sąnarių ligomis.

Galima išeitis iš padėties – duoti pieningoms karvėms kuo daugiau labai geros kokybės žolinių pašarų (siloso, šienainio, šieno), kad mažiau reikėtų sušerti koncentratų, turinčių lengvai skaidomų prieskrandyje baltymų. Geriau daugiau skirti pinigų įsigyjant baltyminių augalų (rapsų, sojų ar pan.) išspaudų, kuriose yra būtinų aukštam produktyvumui baltymų, neskaidomų didžiajame prieskrandyje.

Iš pirmos žolės reikėtų pasigaminti kokybiško šieno. Šis pašaras būtinas veršeliams, veisliniam galvijų prieaugliui – bandos pakaitai ir papildymui auginamoms veislinėms telyčioms.

Apibendrinant norėtųsi paraginti ūkininkus šį pavasarį atsakingai pasigaminti kuo daugiau kokybiško pašaro iš pirmosios žolės, kuriuo vėliau, prasidėjus tvartiniam laikotarpiui, galėtų efektyviai šerti ūkio „bandos elitą“ – produktyviausias karves, veislei auginamą galvijų prieauglį. Pienininkystės pelningumas – kaip mozaika, susidedanti iš daugelio, kartais iš pirmo žvilgsnio, atrodytų, – nelabai vertų dėmesio, dalykų. Tarp jų ir efektyvus geriausių pašarų panaudojimas produktyviausiems bandos gyvuliams šerti.

Rita SAMALIONIENĖ,
Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Radviliškio r. biuro gyvulininkystės specialistė

agroakademija

Dalinkis:

Susiję straipsniai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *