Pašarinės žolės auginimas

Cows-2Saulės pagalba žolė efektyviausiai įsisavina aplinkos ir dirvožemio medžiagas, kurias perdirba galvijų organizmas. Tačiau pas mus, pasak ASU docento daktaro Evaldo Klimo, profesionali žolininkystė yra prieškariniame lygyje, nors daugelyje kitų augalininkystės sričių ūkininkai jau priartėję prie europinių standartų.

Tinkamai prižiūrimuose žolių laukuose gali išaugti 10- 12 t/ha-1 sausųjų medžiagų, kurios savo verte prilygsta 8 – 9 t/ ha-1 grūdų. Tinkamai paruoštas žolynas gali būti naudojamas iki penkerių metų, augindamas pigius pašarus, kurie gali užimti didžiąją dalį raciono net ir aukšto produktyvumo galvijų. Mokslininkai rekomenduoja, kad žalieji pašarai (žolė, šienainis, šienas, silosas) sudarytų apie 65-70 proc. sunaudojamo pašaro energetinės vertės.

Dirvos žolynui paruošimas

Didžioji dalis žolynų Lietuvoje yra pakankamai apgailėtinos būklės, juose beveik nelikę ankštinių ir vertingų varpinių žolių. Ruošiamuose laukuose reikėtų visiškai atnaujinti žolyno sudėtį, pagerinti dirvožemį.

Prieš sėjant pašarinių sėklų mišinį, laukas tam iš anksto paruošiamas. Pasėjus į neparuoštą lauką, didelė tikimybė, kad žolynus gali užgožti nevertingos savaime užsisėjančios piktžolės. Taip pat žolynai gali skursti dėl per mažo naudingųjų mineralinių elementų kiekio.

Laukas suariamas giliuoju arimu rudenį įterpiant velėną. Neakmenuotoje dirvoje galimas frezavimas. Pavasarį laukas kultivuojamas, sėjamos piktžoles slopinančios kultūros. Dirvą nuo piktžolių labai gerai išvalo tankiai pasėti vikiai ir miežiai. Juos pasėjus pavasarį, nuimami liepos viduryje ir tai yra labai tinkamas metas papildomai patręšti dirvą mėšlu (50 t/ha). Vikiai ir miežiai gali būti ir užariami kaip žalioji trąša.

Dirvai lyginti tinkamiausias yra lygintuvas su sunkiomis akėčiomis. Tokia įranga dirvą supurena negiliai, 2-3 cm gyliu. Taip paruoštoje dirvoje geriau pavyksta sekliau įterpti sėklas. Daugelis daugiamečių žolių sėklų turi būti įterpiamos ne giliau kaip 2 centimetrai. Mažesnes baltųjų ir rausvųjų dobilų, baltųjų smilgų, pievinių miglių sėklų nereiktų sėti giliau kaip 1,5 centimetro.

Daugiametės žolės taip pat sėjamos kartu su atsėliu. Geriausias žolėms atsėlis – vikių ir miežių mišinys (100-110 kg/ha). Nors atsėlis kiek trukdo vystytis daugiametėms žolėms, tačiau tuo pačiu jis stelbia ir piktžoles. Atsėlis pjaunamas iki išgulimo. Atsėlio sėjimo kryptis turi būti statmena žolių sėjimo krypčiai.

Geriausias laikas žolių sėjai – balandžio pabaiga, gegužės pradžia. Ankštines žoles galima sėti iki rugpjūčio vidurio, varpines – iki rugsėjo pradžios. Dėl sausrų pavojaus nerekomenduojama sėti birželio mėnesį.

Pašarinio žolyno tręšimas

Tręšimas turi būti derinamas su esama dirvos būkle. Nustačius dirvos būklę, tręšimo normos skaičiuojamos atsižvelgiant į tai, kiek mineralinių medžiagų bus iš dirvos pašalinta kartu su nuimtu derliumi. Skaičiuojama, kad su 5 t šieno derliumi iš 1 ha dirvos „išnešama“ 80 kg azoto (N), 32 kg fosforo (P2 O5 ), 100 kg kalio (K2 O) ir 15 kg kalcio (CaO). ( E. Klimas, 2012)

Taip pat dirvoje neturėtų būti kokių nors elementų pertekliaus, nes juos pasisavina žolė, per ją – galvijai. Itin pavojingas yra azoto junginių perteklius, žolėje esantys nitratai gyvūnuose esant jo pertekliui virsta nitritais, kurie trikdo medžiagų apykaitą organizme arba, susikaupus dideliam kiekiui, gali pragaišinti gyvulį. 50 g nitratų 100 kg gyvulio svoriui yra maksimali riba, 90 – mirtina riba ( E. Klimas, 2012).

Šiuolaikiniame ūkyje stebima žolės mineralinių medžiagų sudėtis, žolėje esantys magnio, fosforo ir kitų elementų kiekiai derinami su papildomo šėrimo metu duodamais naudingais elementais bei derinami su gyvulio kasdienės būklės duomenimis.

Minimali trąšų norma pievose – N4O-60 , P40 , K60. Vidutinė norma – N60 – 80, P60 – 80 , K90 – 100. Maksimali (optimali) norma – N200-240, P100-120 , K120 – 150 . Esant didesniam kaip N60 poreikiui,

geriau tręšti per kelis kartus. Azotas varpinėse žolėse didina baltymų kiekį, tačiau, esant jo per daug, kaupiasi nitratų pavidalu. ( E. Klimas, 2012).

Klasikiniu atveju, prieš sėją nupkovus atsėlį, į dirvą įterpiamas mėšlas – iki 50 t/ha. Neturint mėšlo, dirvą organika galima praturtinti užarus pasėtus sideracinius augalus – lubinus, žieminius rapsus, aliejinius ridikus ar vikių-avižų mišinį.

Žolių vegetacijos pradžioje galima tręšti skystu mėšlu – 10-15 m3/ha atsižvelgiant į sausų medžiagų kiekį. Pašarinių žolių laukus, ypač su ankštinėmis žolėmis, skystu mėšlu verta tręšti nedidelėmis dozėmis, vegetacijos pradžioje, žolę nupjovius. Jis turėtų būti paskleistas kaip galima tolygiau, kad nepakenktų ankštinėms žolėms. Bendrai per metus 7 procentų SM skysto mėšlo 1 ha galima išlaistyti iki 25 m3. Šiame kiekyje yra apie 35 kilogramai magnio, jis prilygsta 300- 350 kilogramų kompleksinių trąšų.

Ankštinėms žolėms nereikia azoto trąšų, kadangi jos pačios jį įsisavina iš aplinkos, svarbiausia – fosforas ir kalis. Ankštinių žolių gumbinėms bakterijoms kenkia chloras, todėl reikėtų naudoti bechlores kalio trąšas.

Grynai varpinių žolių laukai gali būti tręšiami ir mineralinėmis azoto trąšomis, tai užtikrina stabilius didelius derlius ir aukštos kokybės pašarus. Azotinėmis trąšomis tręšiama pavasarį. Taip pat tokiems laukams reikia daugiau kalio ir vidutiniškai fosforo. Šios trąšos įterpiamos rudenį.

Ankštinių – varpinių žolių laukus azotinėmis trąšomis reikia tręšti parinkus optimalų režimą. Patręšus daugiau, varpinės žolės ima užgožti ankštines žoles.

Daugybėje pievų reikėtų dirvą kalkinti. Daugumai vertingų žolių per didelis rūgštingumas yra kenksmingas. Svarbu trąšas paskleisti kaip galima tolygiau.

Ankštinės žolės

Pašarinių žolių mišiniuose rekomenduojama naudoti apie 40 procentų ankštinių žolių. Ankštinės žolės labai praturtina gyvulių racioną. Jose virškinamų proteinų yra 50-100 procentų daugiau nei varpinėse žolėse. Stiebo augimo fazėje 100-e kilogramų sausųjų medžiagų yra vidutiniškai 95 pašariniai vienetai ir 18-19 kilogramų virškinamų proteinų. Žydinčioje ši vertė sumažėja iki 89 pašarinių pašarinių vienetų ir 12 kilogramų proteinų. Ant šaknų esančios gumbelinės bakterijos iš atmosferos oro sintetina azotą.

Baltasis-dobilas-_Trifolium

Baltasis dobilas (Trifolium repens) nereiklus dirvožemiui ir klimatinėms sąlygoms, vertingas pašarinis augalas. Kaip ir visi ankštiniai, įsisavina iš oro azotą, kuriuo praturtina dirvožemį. Didesni baltųjų dobilų kiekiai gamina azotą, kurį naudoja kartu augantys augalai arba jis įsisavinamas augalų kitose sėjomainose. Puikiai auga drėgnuose ir rūgščiuose dirvožemiuose, netinka tik lengvo dirvožemio kalvotose vietose. Ganykloje gali išsilaikyti 8-10 metų. Sausos masės derlius siekia iki 10 t/ha. Baltieji dobilai yra neaukšti (iki 30 centimetrų), todėl kai kurios veislės netinka pjovimui, labiau tinka ganymui.

Raudonieji dobilai (Trifolium pratense) yra aukštesni už baltuosius dobilus, užauga iki 70 cm. Geriausiai auga neužmirkusiose, neutraliose (pH 6-7) dirvose. Mėgsta lengvesnius ir vidutinius priemolius. Žolyne produktyvūs 3-4 metus. Daugiausia naudojami mišiniuose pjaunamai žolei, nors naudojami ir ganymui. Sausųjų medžiagų derlius – iki 10 t/ha.

Raudonieji dobilai gali būti ankstyvieji ir vėlyvieji. Ankstyvieji – vasarinė žolė žydinti sėjos metais ir subrandinanti 2-3 derlius.Vėlyvieji subręsta vėliau, tai žieminis augalas.

Persiniai dobilai (Trifolium resupinatum) derlingiausi tarp vienmečių dobilų. Užauga iki 70 centimetrų, yra linkę išgulti. Greitai atželia, per metus gaunamai 2-4 žaliosios masės derliai.

Mėlynžiedės liucernos (Medicago sativa) iki 100 cm aukščio užaugančios vasarinės žolės. Geriausiai joms tinka neutralūs, neįmirkę dirvožemiai, lengvesni ir vidutinio sunkumo, laidūs orui priemoliai. Dėl ilgų šaknų pakelia gana stiprias sausras. Žaliosios masės derlius gali siekti iki 60 t/ha, sausos masės – iki 10 t/ha.

Varpinės žolės

Daugiametė svidrė (Lolium perenne) – vertinga pašarinė žolė, sudaranti didžiąją dalį pašarinių žolių mišinių. Geriausiai tinka derlingos, laidžios molio ir priemolio dirvos. Nerekomenduojama auginti durpynuose, kur gali užmirkti, rūgščiose sausose priesmėlio ir smėlio dirvose. Svidrės nemėgsta didelių šalčių. Tai retakerė žemaūgė žolė, sudaranti tankią veją, tinkanti dekoratyvinėms vejoms, ganykloms, nes yra atspari mindymui. Dėl krūmijimosi reikėtų intensyviai naudoti -pjauti žiemos pašarams ir nuganyti 4- 5 kartus per sezoną. Retai pjaunamose pievose svidrės neauginamos dėl gausiai formuojamų vaisinių ūglių. Didžiausią derlių duoda antraisiais auginimo metais, ganyklose išsilaiko 3-4 metus.

Tikrasis-eraicinas-_Festuca

Tikrasis eraičinas (Festuca pratensis) mėgsta drėgną ir derlingą dirvą. Geriausiai auga vidutinės drėgmės priemolio dirvose. Vidutinio reiklumo, atsparus šalčiui, naudojamas daugelyje žolių mišinių. Geriausiai tinka pievoms ir ganykloms, atsparus mindymui, nupjauti eraičinai atauga gana gerai. Metinis žaliosios masės derlius – iki 37 t ha-1. Didžiausias derlius būna 2- 3 metais, vienoje vietoje auga 5-6 metus.

Pašarinis motiejukas (Phleum pratense, Timothy grass – angl., Wiesen Lieschgras – vok.) Tai 50 – 150 centimetrų aukščio žolė, lengvai atpažįstama iš varpiško žiedyno. Tinka auginti beveik visuose dirvožemiuose, išskyrus rūgščius ir sausus bei smėlingus dirvožemius. Puikiai tinka mišiniuose su dobilais. Dažniausiai auginamas silosui ir šienainiui, nes sunkiau atauga ir nėra atsparus mindymui ganyklose. Žaliosios masės derlius – iki 35 t ha-1, vienoj vietoje auga iki 6 metų.

Pievinė miglė (Poa pratensis) – nereikli pašarinė žolė, puikiai auganti durpynuose, vidutinio drėgnumo dirvožemiuose. Gana atspari rūgščioms dirvoms, pH 4,0- 8,0. Nemėgsta priesmėlio dirvų. Sudaro vientisą ir tankią velėną, atspari mindymui, užpildo atsiradusius tuščius plotelius. Gerai tinka ganykloms, taip pat naudojama ir siloso mišiniuose. Formuojasi lėtai, 3 – 4 metus, tačiau toje pat vietoje auga 10 ir daugiau metų. Pievinių miglių pašarinės žolės mišiniuose nerekomenduojama daryti vyraujančių, daugiau naudojama kaip žolė stipriai velėnai suformuoti ir tuščiai vietai užpildyti.

Raudonasis eraičinas (Festuca rubra) puikiai tinka tiek pašariniams žolynams, tiek vejai. Atsparus ganymui, mindymui ir žemam pjovimui. Tinka sausesniems, mažiau derlingiems žolynams įrengti. Ilgai išsilaiko žolynuose, atsparus lapų ligoms. Dirvai nereiklus, auga ir nederlingose, sausokose, ir rūgščios dirvose. Vienoje vietoje išlieka iki 10 metų.

Nendrinis eraičinas (Festuca arundinacea) – neatsparūs žemam (1- 3 cm) pjovimui.

Paprastoji šunažolė (Dactylis glomerata) labai puikiai atželia nušienauta, bet skursta nuganoma. Šunažolės ganyklose rekomenduojama ganyti gyvulius tik pačiose ganymo sezono pradžioje. Per kelerius metus gali suaugti į kerus, svarbu, kad užsipildytų tarpai.

Eraičinsvidrės (Festulolium)- tai nendrinio eraičino ir gausiažiedės svidrės hibridas, turintis abiejų gerąsias sąvybes. Žolė atspari ligoms, gerai peržiemoja, mėgsta neutralius (pH 5,6-7,1), nesausus priemolius. Pjauti galima net iki 4 kartų per vasarą. Puikiai atželia, derlingesnė nei eraičinai ir svidrės, turi daug angliavandenilių. Sėklos reikia apie 18 kg/ha.

Gausiažiedė svidrė (Lolium multiflorum) – vienmetė žolė, nupjauta naudojama pašarinės žolės ruošimui. Gausiažiedė svidrė gali būti naudojama ir kaip tarpinė žolė mažinanti varpučio ir kitų piktžolių kiekį. Laukuose su gausiažiedėmis svidrėmis varpučių sumažėja 40 – 80 procentų. Panašiu poveikiu pasižymi ir eraičinsvidrės. Atspari lapų ligoms, gerai atželia po nupjovimo ar nuganymo.

Gausiažiedė svidrė (Lolium westerwoldicum) – ankstyvos brandos vienmetė žolė Nuo sudygimo iki pjovimo užauga per 40 – 45 dienas. Per menesį vėl atželia kitam pjovimui. Sausųjų medžiagų kiekis – apie 10-11 t/ha, galvijai jas labai gerai virškina – įsisavina 64- 70 proc. Biomasėje daug angliavandenių, todėl išgaunamas aukštos kokybės silosas.

Hibridinės svidrės (Lolium hybridum) didžiausias derlius būna antraisiais metais. Derlius – apie 11 t/ha sausųjų medžiagų, žolė daugiausia auginama pjovimui Dažniausiai sėjama kartu su daugiametinėmis svidrėmis ir ankštinėmis žolėmis.

Piktžolių naikinimas pašarinių žolių laukuose

Ganyklų žolyną suprastina menkavertės žolės – kiaulpienės, arkliarūgštės. Žolynuose gali būti ir nuodingų augalų, tokių kai aitrieji vėdrynai. Piktžolių kiekį sumažina tinkamas pirminis žemės įdirbimas. Taip pat ankstyvas piktžolių pakirtimas. Žolė pjaunama apie 10 centimetrų aukščiu iki gegužės vidurio.

Paprastoji-kiaulpiene

Paprastoji kiaulpienė – viena iš labiausiai paplitusių menkaverčių žolių. Dauginasi sėklomis, kurios išlieka daigios 2-3 metus, nukirstos šaknys formuoja naujus pumpurus. Kiaulpienė tinkamai prižiūrimame žolyne neturi sudaryti daugiau kaip 5 procentus žolyno. Įrengiant žolynus kiaulpienės naikintinos herbicidais (2,4-D grupės). Kiaulpienių smarkiai sumažins ir tankus antsėlis iš vikių ir avižų. Kiaulpienėms labai patinka azoto ir skystos trąšos.

Arkliarūgtė arba tankiažiedė rūgštynė (Rumex confertus Willd) yra sunkiai išnaikinama menkavertė žolė. Auga derlingose neįmirkusiose dirvose. Dideli platūs lapai užgožia vertingas pašarines žoles, lapai nėra mėgstami gyvulių. Dauginasi sėklomis, kurios daigumą gali išlaikyti dešimtmečiais bei šaknimis. Suarus, supjaustytos šaknys suformuoja naują augalą, išverstos į žemės paviršių sėklos sudygsta. Naikinimas kompleksinis – ankstyvoje stadijoje augalus nupjaunant, kad nesubrandintų sėklų bei nuolat naikinant herbicidais. Efektyviausias natrio chloratas, raundapas. Tankus žolynas gali nustelbti gana silpnus jaunus arkliarūgtės daigus, todėl žolyno tankio palaikymas gali būti vienas iš kompleksinio naikinimo būdų.

Pašariniai žolynai ganiavai

Prieš pradedant ganiavos sezoną, reikėtų ganyklas apžiūrėti, išrinkti aštrias šakas, vielas, surinkti nugaišusius gyvūnus. Mėnesį prieš išvedant į ganyklas, gyvuliai pratinami prie būsimų pasikeitimų duodant jiems sultingų pašarų. Per pirmąsias tris dienas ganoma po 1-2 valandas, palaipsniui ilginant ganymo laiką. Visą dieną galima gyvulius ganyti praėjus kelioms savaitėms nuo ganymo pradžios. Visą šitą laiką reikėtų papildomai šerti ir žiemos raciono pašarais, nes jaunoje žolėje yra per mažai ląstelienos ir angliavandenių. Dėl šios priežasties virškinimo procesas gali sutrikti, karvėms sumažėti primilžiai.

Žolyno sudėtį pagal galvijų rūšį turėtų sudaryti specialistai. Ganyklos taip pat turėtų būti paruošiamos atsižvelgiant į metų laiką. Pavyzdžiui, karves specialistai rekomenduoja pirmiausia ganyti ganyklose, kuriose žolyno pagrindą sudaro šunažolės. Ganyti pradedama, kai žolė pasiekia apie 10 centimetrų aukštį, o sausą ir vėlyvą pavasarį – žolei pasiekus 5 centimetrus. Fenologiškai ganymas pradedamas pradėjus žydėti kiaulpienėms. Lietingą pavasarį gyvulius reikėtų ganyti sausesnėse aukštesnėse vietose, nes įmirkusias ganyklas gyvuliai išklampos, ištrypdami vertingus žolynus.

Po šunažolinių ganyklų gyvuliai pervaromi į pievinių miglių ir tikrųjų eraičinų ganyklas.

Vėlyvesnėse ganyklose vyrauja motiejukai ir baltieji dobilai.

Šiuolaikinėse ganyklose dažniausiai naudojamas aitvarinis – porcijinis ganymas. Gyvūliams atskiriama nedidelė ganykla, kurią nuėdus perkeliami į kitą ganyklą. Žolė nuganoma iki 5 – 6 centimetrų aukščio. Nenuėsti likučiai turėtų būti nupjaunami. Nuganius rekomenduojama varpinių žolių ganyklą patręšti azoto trąšomis (skystu mėšlu). Ekologiniame ūkyje po karvių galima paleisti avis, kurios lygiai nuės likusią žolę.

Atitvaro plotas skaičiuojamas įvertinant žolės kiekį 1 kvadratiniame metre. Vidutiniškai, jei žolės aukštis 15- 20 centimetrų, 1 kvadratiniame metre pavasarį bus apie 1,5 kg žolės. Pavasarį, vasarą, rudenį žolėje bus skirtingi sausos medžiagos kiekiai bei skirtingas žolyno derlingumas. Vidutiniškai per parą karvei reikia apie 10-12 kg žolės sausųjų medžiagų. Atitinkamai įvertinant derlingumą, sausųjų medžiagų kiekį galima paskaičiuoti – kiek per parą karvei reikia šviežios ganyklos. Vidutiniškai pavasarį karvei reikėtų apie 60-70 m2 ganyklos per parą, vasarą – 90-100 m2 ganyklos per parą, rudenį – 110-120 m2 šviežių ganyklų per parą.

Žolės aukštis ganyklose turi atitikti optimalų aukštį reikalingą ganomiems gyvuliams. Karvėms žolė turėtų būti iki 20 centimetrų. Gyvulys neturėtų kelti galvos skabydamas aukštą žolę ar bandydamas nuryti ilgesnį žolės kuokštą, tai padidina jo eikvojamą energiją. 8-15 cm aukščio žolės karvės suėda apie 14 kg sausųjų medžiagų, 20- 25 cm – tik 9 kilogramus sausųjų medžiagų. Atitinkamai karvėms teks skirti papildomo raciono. Kaip minėta, aukštesnė ir tuo pačiu peraugusi žolė turi gerokai mažiau naudingų elementų ir mikroelementų.

Pavasarį į tą pačią ganyklą galvijus galima sugrąžinti po 3-4 savaičių. Atitinkamai vasarą – po 4-5, rudenį – po 5- 6 savaičių. Per sezoną ganyklą galima nuganyti 4-6 kartus. Varpinių žolių liucernų ganykla naudojama po pirmo nupjovimo, liucernoms pasiekus butonizacijos stadiją.

Ganymą reikėtų baigti rugsėjo pabaigoje, spalio pradžioje, kad žolės prieš žiemą sukauptų daugiau maisto medžiagų. Nenuėsta žolė nupjaunama, jei trūksta, patręšiama fosforo ir kalio trąšomis. Toks žolynas geriau peržiemos ir greičiau atžels pavasarį.

Plačiau

AgroZinios.lt informacija

Dalinkis:

Susiję straipsniai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *