Ekologinis žemės ūkis – tai žemės ūkio sistema, pagrįsta ekologinių, socialinių ir ekonominių principų, užtikrinančių stabilią aukštos kokybės produktų gamybos, visumą, palaikanti gamtos pusiausvyrą, taupiai naudojanti gamtos resursus. Tai yra aukščiausia aplinkai draugiško ūkininkavimo forma.
Ekologiniuose ūkiuose galvijų šėrimui labai tinka geros kokybės šienas. Vertingiausias yra ankštinių žolių (dobilų, liucernų) bei varpinių ir ankštinių žolių mišinio šienas. Trūkstant šieno, dalį jo galima pakeisti šiaudais (ypač nelabai pieningoms karvėms ir penimiems galvijams). Tinkamiausi yra miežių ir avižų šiaudai. Galvijams reikia duoti ir sultingųjų pašarų: šakniavaisių, šakniagumbių, siloso ir žaliųjų pašarų (žolės, vienmečių mišinių, kukurūzų ir kt.).
Ganykliniu laikotarpiu vienai karvei reikia 0,5 – 1,0 ha ganyklos. Ganymui geriausiai tinka kultūrinės ganyklos. Labai svarbu yra žolių rūšys, amžius, ganyklos naudojimo būdai. Racionaliausiai ganykla panaudojama, gyvulius ganant aptvariniu-porcijiniu būdu (naudojant elektrinę tvorą). Gyvulių, laikomų ir ganomų aptvaruose, negalima pančioti, aptvaro viršutinė viela turi būti lygi. Rišti galima tik vyresnius nei 6 mėn. gyvulius.
Galvijams reikia duoti sultingųjų pašarų: šakniavaisių, šakniagumbių, siloso, šienainio. Geras šienainis žemo ir vidutinio produktyvumo karvėms gali pakeisti šieną ir silosą. Lietuvos sąlygomis reikėtų daugiau gaminti šienainio.
Geros kokybės silosas karvių paros racione turėtų sudaryti 40-50% visų sultingųjų pašarų. Tai vienas pigiausių ir maistingiausių pašarų karvėms ir penimiems galvijams. Gyvulius geriausia šerti daugiamečių žolių ir ankštinių vienmečių žolių silosu.
Gyvuliai noriai ėda pašarinius runkelius, o cukrinius runkelius prieš šėrimą reikėtų nuplauti ir susmulkinti. Pašarinius griežčius melžiamoms karvėms rekomenduojama duoti po melžimo ir nedidelį kiekį, kadangi jie turi specifinį kvapą bei skonį, kuris gali persiduoti pienui.
Gyvuliams šerti tinka susmulkintos bulvės, netinkamos maistui ir sėklai.
Miežiniai miltai koncentruotuose pašaruose turėtų sudaryti 50-60%. Gyvuliams negalima duoti šviežių grūdų ir miltų, kad nesutriktų virškinimas. Ruginius miltus patartina maišyti su kitais koncentruotais pašarais, ir jų melžiamų karvių davinyje turėtų būti apie 20%. Žieminių kviečių taip pat turėtų būti ne daugiau 20%, jų nereikia labai susmulkinti. Avižų miltų melžiamoms karvėms patartina duoti 20-30%. Pašariniai žirnių miltai puikiai tinka koncentruotų pašarų mišiniams, kadangi juose gausu baltymų, kaip ir pašarinėse pupose. Jie mišiniuose galėtų sudaryti 20-30%. Pašarinių vikių melžiamoms karvėms patartina duoti 2-3 kg kartu su kitais koncentruotais pašarais.
Draudžiama karves šerti nekokybiškais pašarais (apšalusiais, supelijusiais, erkėtais ir kitaip pakenktais). Tai gali sukelti apvaisintų karvių abortus (veršingumo pradžioje ir pabaigoje), o toksinės medžiagos, patekusios į pieną, gali pakenkti žmonių sveikatai.
Karvių pašaruose turi būti pakankamai mineralinių medžiagų ir vitaminų. Natrio ir chloro stygių gyvulio organizme būtina kompensuoti, duodant valgomosios ar laižomosios druskos. Kaip mineralinį pašarą galima naudoti lapuočių medžių pelenus (pvz., beržo pelenuose yra 33,4% kalcio, įvairių mikroelementų: geležies, magnio, mangano, cinko, kobalto, jodo). Gyvuliams patartina duoti po 100-120 g persijotų pelenų, prieš tai juos sumaišius su koncentruotais pašarais ar silosu.
Ekologiniuose ūkiuose, esant būtinybei, galima naudoti sintetinius vitaminus ir mikroelementus, bet tokiais kiekiais, kurie būtini gyvulio organizmui.
Daugiau straipsnių apie šėrimą rasite čia.
Parengė dr. I. Stuogė (Skurdenienė).
Gyvulininkystės žinynas, LSMU Gyvulininkystės institutas.
