Pašaras ir šėrimas. Pašarų ir šėrimo reikšmė karvių produktyvumui, pieno sudėčiai ir savybėms plačiai tyrinėjama visame pasaulyje. Tačiau neretai gaunami duomenys prieštaringi. Taip yra todėl, kad tie patys pašarai, naudojami įvairiais būdais, esant nevienodam jų santykiui racione ir t.t., skirtingai įtakoja karvių produktyvumą. Pieno sudėčiai ir pieno susidarymo intensyvumui svarbu ne tik pašaro rūšis arba racionas, bet ir veiksniai, turintys įtakos fiziologinei gyvulių būklei. Labai svarbu, kad pašaras būtų kuo įvairesnis, kad racione būtų pakankamas baltymų, riebalų, angliavandenių, mineralinių ir biologiškai aktyvių medžiagų kiekis, tinkamas jų tarpusavio santykis. Nuo to, kaip sugebama spręsti šiuos klausimus, priklauso karvių produktyvumo genetinių galimybių realizavimas, pieno ir pieno produktų kokybė.
Racione trūkstant baltymų arba energijos, mažėja pieno primilžiai, keičiasi pieno sudėtinių dalių santykiai, mažėja riebalų, baltymų, kazeino kiekiai piene, blogėja pieno jusliniai rodikliai, technologinės savybės (ilgėja pieno koaguliavimo trukmė, blogėja sutraukos kokybė, mažėja sūrių išeiga).
Baltymų perteklius pašare taip pat neigiamai veikia gyvulio sveikatą, pieno sudėtį ir technologines savybes. Nustatyta, kad metionino ir lizino trūkumas racione gali būti viena baltymų kiekio piene sumažėjimo priežasčių.
Energijos trūkumas racione gali lemti mažesnį pieno baltymingumą net ir esant normaliam baltymų kiekiui jame. Trūkstant energijos baltymų sintezei prieskrandyje, dalis pašaruose esančių baltymų išskiriami į pieną urėjos pavidalu. Nustatyta, kad energijos trūkumas racione (iki 50% normos) lemia mažesnį baltymingumą (iki 3%) ir 2 – 3 kartus fiziologinę normą viršijantį urėjos kiekį piene.
Urėja atrajotojų kraujyje yra pagrindinis galutinis azoto metabolizmo produktas, o didelė jos koncentracija rodo, kad neefektyviai sunaudojamas pašaruose esantis azotas. Patikimai nustatyta, kad urėja iš kraujo proporcingais kiekiais greitai patenka į kūno skysčius, taip pat ir į pieną. Atlikti tyrimai, kuriuose nustatyta, kad racione trūkstant baltymų, urėjos kiekis būna mažesnis kaip 15 mg%, esant pertekliui – didesnis kaip 30 mg%.
Be pašarų kokybės tyrimų pieno gamintojams sudėtinga sudaryti pilnaverčius racionus, ypač sunku juos subalansuoti pagal angliavandenių ir baltymų santykį. Tiksliau tai galima atlikti, žinant urėjos kiekį piene.
Vertinant pieno riebumo pokyčius šėrimo įtakoje, nustatyta, kad nepilnavertį karvių racioną pakeitus pilnaverčiu, pieno riebumas gali pakankamai greitai atsistatyti. Tuo tarpu karvių primilžiai ilgai išlieka maži, nebūdingi tai veislei.
Pieno riebumas mažėja, racione esant dideliam koncentratų ir mažam ląstelienos kiekiui. Nesočiosios pašaro riebalų rūgštys (linolo ir linoleno) į pieną pereina nepakitusios. Todėl racionuose naudojant pašarus, turinčius lipidų, gali keistis ir pieno riebalų sudėtis. Tai gali turėti įtakos ir sūrio kokybei.
Iš gausiai šeriamų sėmenų, saulėgrąžų ar medvilnės išspaudomis karvių pieno pagamintas sviestas esti minkštas, ne jų pieno riebaluose būna daug nesočiųjų riebalų rūgščių. Tuo tarpu ganiavos laikotarpiu piene padidėjus polinesočiųjų rūgščių, dėl silpnesnės propioninės rūgšties bakterijų veiklos gali pablogėti fermentinių sūrių piešinys, konsistencija.
Pieno riebumas mažėja, kai karvės šeriamos prastu šienu, rūgščių pievų žole, pašariniais kopūstais ir raugintais griežiniais. Pienas būna riebesnis, kai karvių racionuose subalansuotas jodo, cinko, kobalto ir kitų mikroelementų kiekis.
Tarp mineralų (Ca, P< Na, Fe, Cu, Zn, Mn, Se), esančių dirvoje, augaluose ir gyvulio kraujyje, egzistuoja koreliacija. Kai kurių mineralinių medžiagų kiekį piene galima padidinti, racioną papildant kalcio fosfatu, kalcio karbonatu, cinko oksidu, vario sulfatu ir kitomis mineralinėmis medžiagomis. Tai teigiamai veikia gyvulių sveikatą ir pieno tinkamumą sūrių gamybai.
Paprastai sūrių, pagamintų iš vasaros metu gauto pieno, kokybė būna geresnė nei pagamintų iš žieminio pieno. Sūrių kokybei turi įtakos ganyklų ar šienaujamų pievų žolių sudėtis. Karves šeriant pašarais, kuriuose yra aitriųjų vėdrynų, čemerių, gebenių, pelynų, ramunėlių, svėrių, laukinių svogūnų, barkūnu, varnalėšų, laukinių lubinų, garstyčių, bitkrėslių, iš jų pieno pagamintas sūris bus kartaus, jų brendimo metu nesikeičiančio, žinomais technologiniais būdais nepašalinamo skonio. Pašarai, paruošti iš augalų, augusių rūgščiose dirvose, pamiškėse, o taip pat iš azotinėmis ir kalio trąšomis pertręštose dirvose, gali būti blogų pieno sudėties, sūrių kokybės ir išeigos priežastimi. Iš kalnuotose vietovėse ganomų karvių pieno pagaminti sūriai pasižymi žymiai geresne pieno koaguliacija nei pieno, gauto ganant karves žemumų ganyklose. Karvių, ganomų dobiluose, piene būna didesnis kazeino kiekis, jame daugiau alfa ir beta kazeino, gaunama standesnė sutrauka nei varpinių žolių ganyklose ganomų karvių piene.
Daugiau straipsnių apie pieno kokybę rasite čia.
Daugiau straipsnių apie šėrimą rasite čia.
Parengė dr. D. Urbšienė.
Gyvulininkystės žinynas, LSMU Gyvulininkystės institutas.
