Prasidėjo ganiavos sezonas

2010-rugpjūčio-24-21

Ganiavos sezonu gaunama daugiau pieno, tačiau ūkininkams šis laikotarpis sukelia ir nemažai rūpesčių. Ypač svarbu atkreipti didelį dėmesį į veiksnius, galinčius pakenkti gyvulio sveikatingumui ir produktyvumui. Visos siūlomos rekomendacijos sukelia ūkininkui papildomų darbo ir laiko sąnaudų, tačiau paprastai tai atsiperka, nes gydymas ir padarinių šalinimas būna brangesnis už profilaktines priemones.

Galvijų reakcija į besikeičiantį racioną

Keičiantis pašarams, galvijų prieskrandžių mikroflora prie naujų pašarų prisitaiko tik per 10–14 dienų. Todėl reikalingas pereinamasis šėrimo laikotarpis, per kurį galvijai būtų pratinami prie naujų pašarų. Didžiausią reikšmę turi sausosiose medžiagose esančios ląstelienos kiekio skirtumas. Tvartiniu laikotarpiu stambiuose pašaruose yra žymiai daugiau SM ir ląstelienos. Pradėjus ganyti žalienose, kai žolės aukštis 10–15 cm, ląstelienos būna apie 16 proc. (optimali jos norma sausosiose medžiagose – 20 proc. ir daugiau), o sausųjų medžiagų – tik 14–16 proc., žolė vandeninga, joje daug virškinamųjų baltymų, bet mažai ląstelienos ir kitų angliavandenių.

Šiuo laikotarpiu nerekomenduojami baltyminiai priedai, nes 1 kg žolės 100–tui g virškinamųjų baltymų tenka apie 40–60 g cukraus (turėtų būti 100–110 g), tad karvėms, priėdusioms iš karto daug tokios žolės, didžiajame prieskrandyje nuo neįprasto maisto medžiagų santykio sutrinka virškinimo procesai. Jos viduriuoja, krenta kūno masė, žymiai sumažėja produktyvumas, pakinta pieno sudėtis (mažėja pieno riebumas), atsiranda somatinių ląstelių ir kt.

Karves ganiavos sezonui reikėtų pradėti ruošti vidutiniškai apie dvi savaites prieš planuojamą išleidimą į ganyklas. Pirmąsias tris dienas išleidžiama pasiganyti dviem valandoms, papildomai duodamas visas tvartinio laikotarpio pašarų davinys. Vėliau ganymo laikas palaipsniui ilginamas ir proporcingai mažinamas tvartinio raciono pašarų davinys. Jau 10 dieną galima ganyti visą dieną. Jaunoje žolėje trūksta ląstelienos, tad ir po dviejų savaičių pereinamojo šėrimo reikėtų papildomai duoti daugiau ląstelienos ir sausųjų medžiagų turinčių pašarų (pvz., šieno). Tai pagerins gyvulio sveikatingumą ir sumažins įvairių nepageidaujamų pieno sudėties pakitimų ir ligų tikimybę. Labai gerai pereinamuoju šėrimo laikotarpiu karvėms su pašarais duoti melasos, kuri papildo racionus lengvai virškinamais angliavandeniais (cukrumi) ir sumažina pieno riebumo svyravimus.
Mažėja pieno riebumas

Pieno riebumo mažėjimas pavasarį nėra kokios nors ligos požymis. Taip nutinka dėl besikeičiančių pašarų. Išginus karves į ganyklas, labai dažnai sutrinka pieno riebalų sintezė. Jie gaminasi pieno liaukoje (tešmenyje) dviem būdais: iš pašaruose esančių angliavandenių (apie 60 proc.) ir iš riebalų (apie 40 proc.). Pirmuoju būdu karvių prieskrandžių mikroflora skaldo pašarų angliavandenius ir susidaro lakiosios riebiosios rūgštys (acto, sviesto, propiono). Iš šių rūgščių pasigamina druskos (acetatai, propionatai, butiratai) – pagrindinės pirminės pieno riebalų medžiagos. Patekusios į kraują, jos pasiekia pieno liaukos alveolių ląsteles, kuriose vyksta pieno ir jo riebalų sintezė. Kuo daugiau pieno liaukoje pasigamina ir susikaupia acetato, tuo daugiau pasigamina pieno riebalų arba atvirkščiai.

Norint išvengti pieno sudėties kitimų, reikia užtikrinti stabilų didžiojo prieskrandžio mikrofloros darbą ir aprūpinti jį pakankamu ląstelienos kiekiu. Po tvartinio laikotarpio, kai pašaruose daug ląstelienos ir sausųjų medžiagų, staiga išgynus karves į ganyklas, kur mažai ląstelienos, karvės organizmas patiria stresą. Prieskrandžio mikroflora neprisitaikiusi prie naujo pašaro, ląstelienos stoka ir virškinimo sutrikimas sukelia nepageidaujamų anksčiau minėtų pasekmių, o svarbiausia – mažėja produktyvumas, kai teisingai ūkininkaujant jis tūrėtų didėti.

Problema – ganyklinė tetanija

Staiga atšalus orams, tuose ūkiuose, kur ganyklos gausiai tręšiamos azoto ir kalio trąšomis, vyrauja jauna varpinių augalų žolė, ganyklinio laikotarpio pradžioje pieningos karvės dažnai serga ganykline (žoline) tetanija. Įtakos susirgimui turi neigiamas energijos balansas, baltymų, fosforo perteklius, didelis produktyvumas, šalti orai, kalcio ir natrio stoka racione.

Jaunoje žolėje yra daug lengvai tirpstančių azotinių junginių, iš kurių 40 proc. sudaro nebaltyminės medžiagos. Produktyvios karvės suėsdamos daug (iki 80 kg) tokios žolės gali gauti per daug azoto junginių, kurie greitai suskyla iki amoniako ir besikaupdami karvių organizme pažeidžia kepenis. Tuomet sutrinka medžiagų, ypač mineralinių, apykaita. Pablogėja vitaminų sintezė, sumažėja magnio kiekis kraujyje, ir karvė suserga tetanija.

Ligos požymiai:

Jautrumas garsui ir prisilietimams.
Dažnai šlapinasi, kelia galvą į viršų ir baubia. Tankiai plaka širdis.
Bėga pakėlusi galvą ir krenta, nugaišta praėjus kelioms valandoms po nukritimo.

Norint sumažinti riziką, reikia pasirinkti profilaktines priemones, t. y. tinkamai tręšti ganyklas, karvėms papildomai duoti ląstelienos turinčių pašarų, sudaryti sąlygas pasislėpti nuo žvarbių vėjų. Be to, rekomenduojama karvėms kasdien duoti po 50 g magnio oksido.
Ganyklų paruošimas

Labai svarbu, kad galvijai ganytųsi produktyviose žalienose. Pradedant ganyti ir ganymo metu, būtina atkreipti dėmesį į žalienų sudėtį ir žolės aukštį. Idealiausia žalienų sudėtis yra 60 proc. varpinių ir 40 proc. ankštinių žolių mišinys. Tuomet galvijai gauna pakankamą kiekį reikalingos energijos ir baltymų. Esant proporcingam varpinių ir ankštinių žolių santykiui, sumažėja pieno savikaina ir tikimybė sirgti medžiagų apykaitos sutrikimų ligomis, nes atrajotojai iš žolinių pašarų gauna pakankamą kiekį energijos ir baltymų. Be to, nereikia papildomai pirkti baltyminių priedų. Moksliškai įrodyta, kad ganant karves produktyviose žalienose galima pasiekti 6000 kg ir didesnį pieno primilžį iš karvės per laktaciją nenaudojant jokių papildomų priedų.

Reikėtų stengtis, kad ganoma žolė neperaugtų, sudaryti tokią ganymo sistemą, kad žolės aukštis būtų 20 cm, tada žolė geriausiai ėdama, virškinama ir pasisavinamos visos maisto medžiagos.

Tinkamo ganymo taisyklės:

Ankstyva ganiavos pradžia (žolė 12–15 cm aukščio).
Ganiavos pradžioje pavasarį žolė turi mažai ląstelienos (12–15 proc.), todėl karvėms būtina duoti šieno ar šiaudų.
Naudojamas aptvarinis–porcijinis ganymo būdas (ganoma 12 val. vienam aptvare).
Iš nuganyto ploto išginus gyvulius, nupjaunamos liekanos ir patręšiama amonio salietra 100 kg/ha.
Perteklinė ganyklų aptvarų žolė nupjaunama prieš varpinių žolių plaukėjimą ir iš jos gaminamas pašaras žiemos laikotarpiui.

Dažniausios ganymo klaidos:

Ganiavos pradžios vėlinimas.
Ganymo liekanų nenušienavimas.
Papildomai netręšiama azotu.
Visą vasarą ganoma tame pačiame plote.
Nepakankamas vandens tiekimas (1 litrui pieno pagaminti reikia 4 litrų vandens).

Pagal mokslinę literatūrą parengė Andrius TRAKIS,
Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Kretingos rajono biuro gyvulininkystės konsultantas

Daugiau apie pieninių galvijų šėrimą

Dalinkis:

Susiję straipsniai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *