Galima teigti, kad Lietuva išsivaikščioja, kaimai nyksta, tačiau, pažvelgus į klestinčius ūkius, akivaizdu, kad tiesos reikia ieškoti kažkur per vidurį. Širvintų rajone, Žibėnų kaime, gyvenantiems Kasiai ir Zbignevui Jankūnams prireikė daugiau nei dvidešimties metų, kad sukurtų tvirtą ūkį.
Bėgte su bidonu pieno
Jau pora metų Kasia pasitinka svečius naujame name. Išsvajotame šiuolaikiškai įrengtame name skamba keturių anūkų balsai. Pusamžė moteris panašesnė į jų mamą nei į močiutę. Vis dėlto sunkus kasdienis darbas sveikatos nepridėjo. „Buvo metas, kai netausojau savęs. Pamenu laikus, kai prekiaudavome pieno produktais gatvėse. Keldavomės penktą, iki aštuonių, kol pradės darbą tokius prekeivius vaikantys uniformuoti pareigūnai, skubėdavome parduoti, ką atvežę. Jei jie pasirodydavo anksčiau, tekdavo stverti bidonus su pienu, kitą produkciją ir bėgti kuo toliau. Slėpdavome viską krūmuose. Pamenu, streso būsenoje viską nunešdavau, o parnešti būdavo sunku. Prašydavau vyrų, kad padėtų. Tad nieko nuostabaus, kad teko rimtai gydytis. Dabar stengiuosi tausoti save, bet ne visada pavyksta“, – pasakojo Kasia. Nuo mažens ji svajojo gyventi mieste, nes matė, koks sunkus kaimo žmonių gyvenimas.
Svajojo apie gyvenimą mieste
„Mano seneliai ir tėvai gimė Vilnijos krašte, netoli Širvintų. Vaikystėje, dar sovietiniais laikais, mačiau, kaip sunkiai tėvai verčiasi, nors dirba labai daug. Nuo pat mažens turėjau išmokti melžti karves, šerti kiaules, ravėti daržus ir prižiūrėti mažą brolį. Mano tėvas dirbo kolūkyje didelėje fermoje prie gyvulių, dažniausiai be išeiginių. Laiku jis nespėdavo visko padaryti, todėl kartais mes su mama jam padėdavome, – vaikystę prisiminė Kasia. – Namuose turėjome tik dvi karves, bet vos spėdavome suktis, nes pasikliauti galėjome tik savo rankomis. Kiekvieną vasarą kolūkyje turėdavome nuravėti po 2 hektarus daržovių, o rudenį nuimti jų derlių.“
Likimo vingiai
Nuo mažens Kasia svajojo gyventi mieste ir dirbti kokioje nors įstaigoje, todėl stengėsi gerai mokytis. Nuo 14 metų ji jau gyveno ir mokėsi Vilniuje. Pasirinko siuvėjo profesiją, nes tada šis amatas buvo labai pelningas. Pas tėvus atvažiuodavo tik savaitgaliais. Miesto gyvenimas jaunai merginai patiko. Tačiau likimo vingiai lėmė, kad ištekėjo už Zbignevo Jankūno iš to paties kaimo, kuriame užaugo. Po trejų metų gimė dukra, vėliau – sūnus. Kasia ir toliau dirbo siuvėja, o vyras – avialinijų kompanijoje. Jei ne 1991 m. permainos, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, į kaimą Jankūnai nebūtų grįžę.
Močiutės dovana
„Tie laikai mūsų šeimai finansiškai buvo labai sunkūs, nes abu praradome gerai apmokamus darbus Vilniuje. Reikėjo auginti vaikus, tad teko daug ką keisti, – pasakojo Kasia. – Tuo metu pradėjo byrėti vadinamieji kolchozai. Pagal senus archyvinius dokumentus galima buvo susigrąžinti turėtas žemes. Mano proseneliai nebuvo turtingi žmonės, vis dėlto, būdama 24 metų, tapau 8 ha žemės savininke.“ Tada jauna moteris nežinojo, ką veikti su žeme, kaip ją reikės apdirbti. 8 ha jai atrodė labai didelis plotas. „Neturėjome jokios žemės ūkio technikos, tik didžiulį norą kažką daryti, kad galėtume ištverti sunkmetį. Mano vyras, kaip ir aš, buvo labai darbštus, tad nusprendėme įkurti ūkį. Mano močiutė Salomėja padovanojo mums karvę, kad turėčiau kuo maitinti vaikus“, – pasakojo Kasia. Tada Jankūnai pasiskolino pinigų ir nusipirko dar dvi karves, traktorių, būtinus žemei dirbti padargus. Iš išvajoto Vilniaus teko grįžti į kaimą pas mamą, ten, kur buvo jai skirtas senelių žemės sklypas. 18 ha žemės tuo metu turėjo Kasios mama, tėvas tuo metu jau buvo miręs.
Plyno lauko investicija
Aplinkiniai žmonės negaili Jankūnams gero žodžio, nes, turėdami daug technikos, jie randa laiko talkinti jos neturintiems kaimynams. Tik patys patyrę sunkią žemdirbio dalią suprasti kitus. „Tai buvo labai sunkūs metai, nes viską reikėjo kurti iš naujo. Ant pliko lauko pradėjome statyti ūkinį pastatą. Dabar tai vadinama plyno lauko investicija. Iš pradžių nebuvo net elektros. Vienu metu turėjome būti visų sričių specialistais. Augindavome įvairias daržoves ir parduodavome jas Vilniaus turguje. Tai buvo greitas pelnas, kuris leido plėsti ūkį. Nusipirkome dar dvi karves. Primelždavome daugiau pieno, tad ėmėme daryti grietinę ir varškę, kurią parduodavome miestiečiams. Ir taip jau 22 metus: ką užsidirbame, investuojame į ūkį, gražiname sodybą“, – sakė ūkininkė. Anksčiau jie dirbo tik dviese, o dabar samdo šešiolika darbuotojų. Visi jie – iš aplinkinių kaimų.
Sunkiau, bet ramiau
Šiandien Jankūnai turi 100 ha savos žemės ir 100 ha nuomojamos. Jų ūkis mišrus – augalininkystės ir gyvulininkystės. Bent kiek išmanantieji žemės ūkį pasakytų, kad Kasia su Zbignevu pasirinko sunkiausią kelią. Kita vertus, jie gali būti ramesni. Jei patirtų nesėkmę gyvulininkystėje, gelbėtų augalininkystė, ir atvirkščiai. Iš turimų 200 ha žemės 120 ha yra grūdinių kultūrų pasėliai ir ganyklos. „Beveik visą užaugintą produkciją sunaudojame gyvuliams šerti. Turime 80 melžiamų karvių ir 120 prieauglio. Gimusius buliukus auginame mėsai, o telyčaites – bandai atnaujinti. Problemines karves iškart išbrokuojame ir už labai mažą kainą parduodame mėsai. Dukros Boženos ūkyje apie 100 ėriavedžių, iš kurių pardavimui išauginame apie 100 ėriukų. Verčiamės visais įmanomais būdais. Beveik visą primelžtą pieną perdirbame ir parduodame Vilniaus turgeliuose. Gaminame įvairių rūšių sūrius, 3 rūšių varškę, grietinę, grietinėlę, jogurtą, kastinį ir sviestą“, –vardijo pašnekovė.
Su meile ir pagarba
Kokybiški puikus skonio Jankūnų sūriai gaminami laikantis senų šeimos tradicijų. „Pirkėjams labai svarbu, kad gaminys būtų be konservantų, šviežias. Šiuo metu iš prekybos pieno produktais naudos beveik neturime, nes labai mažos pieno supirkimo kainos, tačiau nenorime prarasti nuolatinių pirkėjų, jaučiamės reikalingi ir tikime, kad vėliau mūsų darbas atsipirks. Kainų kelti negalime, nes labai smuko perkamoji žmonių galia“, – aiškino Kasia.
Moteris džiaugėsi, kad ūkyje dirba sūnus Gžegožas. Jis kartu su tėvu rūpinasi technika, moka visus žemės ūkio darbus. Dukros ūkis – Romanovų avių banda. „Nuo mažens mano vaikai gerai žino, kaip gaminami sūriai. Močiutė Salomėja augino dvi karves, nes tuometė valdžia draudė laikyti daugiau gyvulių. Ji slėgdavo nuostabius sūrius. Su didžiausiu nekantrumu vaikai laukdavo, kada sūriai bus pjaustomi. Tos akimirkos tapo šeimos ritualu“, – šypsojosi ūkininkė ir ragino paragauti įvairaus skonio sūrių. Ji mielai papasakojo, kaip pačiam pasidaryti sūrį. Tačiau ne visi žino, kad, gaminant ypatingą sūrį, pirmiausia reikia pagaminti geros kokybės pieną. Pieno skonį ir kokybę lemia pašarai ir gyvulių laikymo sąlygos. Jankūnų karvės vasarą žolę peša ganyklose, kuriose auga ne bet kokios, o specialiai parinktos žolės. Ir, be abejo, sūriai gardūs dar ir todėl, kad gaminami su meile, pagarba.
VL žurnalistė Nijolė Baronienė
