Vienodas pašaras nusibosta

avis

Tvarte laikomoms avims tinkamiausias pašaras – smulkus kokybiškas šienas. Jo užtenka 1–1,5 kg per parą. Avys noriai ėda šienainį ir silosą. Jų vertėtų duoti 2–3 kg per parą. Avims patinka miežių ir avižų šiaudai, žirnių virkščios. Vasarinių javų šiaudais ar virkščiomis rekomenduojama šerti tik nesukergtas avis, o sukergtas – tik pirmoje ėringumo pusėje. Mėnesį prieš ėriavimąsi ir 20 dienų po jo avims nereikėtų duoti siloso.

Avys mėgsta pašarinius, puscukrinius ir cukrinius runkelius, morkas, bulves, griežčius, kaliaropes. Per parą jų galima duoti 1–2 kg.

Vis dėlto pagrindinis avių energijos šaltinis – grūdiniai pašarai. Avims tinka miežiai, avižos, kukurūzai, kviečiai ir visi kiti grūdai, kuriuose yra daugiau ląstelienos. Be to, jų nebūtina malti. Geriausia šerti kelių rūšių rupiai sumaltų grūdų mišiniais. Tačiau šeriant savos gamybos miltais, į juos reikėtų įdėti premiksų (5–10 g į kg). Vertingiausias yra specialus kombinuotasis pašaras atskiroms avių grupėms (0,2–0,5 kg per parą). Taip pat labai vertingas pašaras avims yra saulėgrąžų ir sėmenų išspaudos.

Vienodas pašaras avims nusibosta. Todėl jas reikėtų palepinti duonos plutelėmis, bulvių lupenomis. Morkos labai tinka veisliniams avinams (kergimo metu) ir ėriukams. Nuo lapkričio iki kovo mėnesio avims galima duoti paskanauti eglių ir pušų spyglių. Jie ne tik pagerina apetitą, bet ir aprūpina organizmą karotinu. Todėl kas savaitę į gardą reikėtų įmesti po kelias spygliuočių šakas.

Prastai šeriamos avys gali atsivesti neišsivysčiusių, silpnų ėriukų. Be to, mažėja avių pieningumas, prastėja ir plonėja vilna, padidėja sergamumas, lėtai auga jų prieauglis. Kad taip neatsitiktų, būtina paruošti reikiamą pašarų kiekį pagal avių mitybos normas. Be to, patartina pašarų paruošti daugiau, nes dalis jų sandėliuose sugenda, sušąla, išsibarsto, sudžiūsta ar sumažėja jų maistingumas. Todėl sultingųjų pašarų normas būtina padidinti 15–20 proc., stambiųjų – 8–10 proc. Koncentruotųjų pašarų normų didinti nereikia.

Pašaruose šieno gali būti 15–40 proc., šiaudų – 1–3 proc., siloso (šienainio) – 20–50 proc., šakniavaisių – 3–5 proc., koncentratų – 15–40 proc. ir kitų pašarų – 1–2 proc.

Daugiau straipsnių apie šėrimą rasite čia.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės instituto Gyvūnų genetikos ir  veisimo skyriaus vedėja dr. Birutė Zapasnikienė

valstietisLT

Dalinkis:

Susiję straipsniai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *